Liberalus valdžios konservavimas

2020 metų Lietuvos parlamentinius rinkimus laimėjo Landsbergių klano statytiniai, kurie bendrai paėmus turės Seime kartu su atskirais pavieniais deputatais ne mažesnė nei 75 narių daugumą. Dar ir socdemai tikriausia flirtuos su konservatoriais. Taigi, naujasis Seimas – tai beveik veidrodinis atvaizdas seno Seimo. Sename kairiojo centro vedančioji žaliųjų valstiečių partija turėjo 56 mandatus (po kelių garsių dezertyravimų jų frakcija sumažėjo iki 50 narių), naujame – konservatoriai turės 50 mandatų.

Potencialios kairiojo centro koalicijos partijos nesugebėjo pasinaudoti antrojo rinkimų turo privalumais ir suaktyvinti savo elektoratą. Kaip gana taikliai pastebėta socialiniuose tinkluose – ne tiek konservatoriai laimėjo, kiek valstiečiai pralaimėjo. Ypač nesėkmingas buvo jų pasirodimas didžiosiose šalies miestuose.

Jau rinkimų naktį paskelbta Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos deklaracija, kuria sutariama formuoti bendrą Vyriausybę, kuriai vadovaus Ingrida Šimonytė. Prasidėjo ir pirmosios postų dalybos, o taip pat ambicijų ir pretenzijų išreiškimai bei pareiškimai.

Deklaracijoje akcentuojama, kad visuomenė suteikė pasitikėjimą demokratinėms, žmogaus teises gerbiančioms politinėms partijoms. Tai skamba gana ironiškai atsižvelgiant į konservatoriškus „demokratijos ir žmogaus teisių“ suvokimo ypatumus.

Reikia manyti, kad dabar viskas Lietuvoje tik didės, augs, gerės, klestės ir šviesės. Lietuva eis „landsberginės“ sėkmės keliu ir tikrai sukurs „nausėdišką“ gerovės valstybė. Ir tai, deja, perfrazuojant buvusios prezidentės, kuri kažkokio stebuklo dėka persikūnijo į būsimą premjerę, rinkimų rezultatų vertinimą ,– „blogiausia, kas galėjo nutikti Lietuvai“.

Bet, kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitu į gerą. Sprendžiant iš visko, pirmiausia iš socialinių-ekonominių, epidemialoginių ir geopolitinių realijų, naujos valdžios valdymas bus nelengvas. Konservatyvi liberal – kapitalistinė politika gali tik pagilinti sisteminė valstybės krizė. Tikros kairiosios politikos ir išvis nesisteminės opozicijos niša dar daugiau atsivers ir aktualizuosis.

Klausimas tik vienas – kas ją užpildys? Ar/ir vėlgi eilinį kartą viskas bus pražiopsota.

SP Infocentras