Kosmonautikos diena yra viena pagrindinių švenčių, paveldėtų iš Tarybinės Atlantidos. Kas yra balandžio 12 d. Tai džiūgavimas dėl naujos eros gimimo, žmogaus prasiveržimo į naują erdvę, minties, sugebėjusios pajungti fizikos dėsnius, triumfas. Visa tai atsitiko šalyje, kuri prieš pusantro dešimtmečio gulėjo griuvėsiuose po niokojančio karo, kuris paletė net pirmąjį Žemės kosmonautą, užaugusį vokiečių okupacijos sąlygomis. Simboliškai ši data siejama su Tarybų Sąjunga, taigi ir su ideologiniu kontekstu, kurio negalima ignoruoti. Iki tam tikro momento tarybinė kultūra buvo nukreipta į ateitį, kuri, žinoma, buvo suvokiama kaip beklasė.
Bet jei kalbėtume plačiau, tai buvo apskritai šventė tos labai šviesios ateities, visų futuristinių žmonijos vilčių, kurioms nebuvo lemta išsipildyti, bent jau XX a. Deja, be suklupusios ir paklydusios visuomenės, iškilo ir kita problema: tarybinė propaganda nesugebėjo suformuluoti (o vėliau tinkamai išplėtoti) komunistinės ateities, kurioje norėtųsi gyventi, įvaizdžio. Žinoma, buvo klasika – Efremovo, Strugackių, Goro, Beliajevo, Bulyčevo ir šimtas kitų romanų. Tačiau problema ta, kad ateities vaizdas buvo idealus; įsivaizduojamas komunizmas beveik neturėjo trūkumų. Kai reikėjo žmonėms paprastais ir suprantamais pavyzdžiais parodyti įtikinamą ir apčiuopiamą artimiausios ateities vaizdą, eilinį to meto tarybinį pilietį gaubė atšiauri tikrovė, kurioje vyko laipsniškas realaus socializmo slinkimas į kapitalizmą. Išėjo taip, kaip išėjo. Tačiau ir po tokio virsmo mums liko gražus savo menine galia pasaulis, kuriame Visatos platybes vagoja laivai, o žmogus nuolat siekia peržengti žinomo pasaulio ribas.
Šiandieninė masinė kultūra ateities paveikslus interpretuoja unikaliu būdu. Dabartiniai menininkai pirmenybę teikia šlovingesniems praeities paveikslams, perdarytiems savaip. Vakarų kurėjai, atsižvelgdami į atšiaurią tikrovę, ateitį suvokia tamsiais antiutopiniais tonais. Ir net jei imasi užduoties kažką parodyti per optimistinę optiką, vis tiek gaunasi „Kalašnikovo automatas“. Artimos ar tolimos ateities įsivaizduojama realybė visada priklauso nuo aplink kūrėją susiklosčiusių socialinių sąlygų – nenuostabu, kad dauguma tarybinių autorių pasaulį išvydo be karų ir sukrėtimų, nepaisydami Vakarų autorių.
Kad ir kaip būtų, balandžio 12-oji mums amžiams išliks viena iš nedaugelio švenčių, kuri nustato tikrai progresyvią ir kūrybingą darbotvarkę, nepaisant pasauliniu mastu artėjančių švytinčių viduramžių. Taigi konstruktyvus ateities vaizdas, o svarbiausia – jo įgyvendinimas praktikoje, nebus lengvas ir paprastas. Bet tai priklausys nuo kiekvieno iš mūsų.
