Ir vėl Kovo 11. Ir vėl „patriotai“ švenčia. Bet ką čia švęsti?
Išties, jei esi kairiųjų pažiūrų žmogus (tai yra, jei esi už visuomenę kur daugiau socialinės lygybės ir teisybės – ne mažiau), jau neturi ką švęsti, nes iš 1990 metų virsmo kilo valstybė ir visuomenė, kuri yra gerokai nelygesnė, neteisingesnė, o iš esmės, net ir nedemokratiškesnė, nei prieš tai buvusioji (su visomis jos ydomis).
Ir net jei tiesiog esi lietuviškas nacionalistas – ką švęsti? Juk nepriklausomybės faktiškai nėra. Vieną sąjungą pakeitė kita. Tautinė kultūra nyksta. O lietuviai – viena sparčiausiai nykstančių tautų pasaulyje. Ir kaltas čia ne „rusas“ – kalti mes patys.
Pagaliau, daugelis mūsiškių „antisistemininkų“ visgi laiko Kovo 11-ąją šventine (sakraline) data. Bet tai – nenuoseklu. Nes visa esama tikrovė, prieš kurią lyg ir protestuojame, būtent iš tojo virsmo ir išsirutuliavo. Tad reikėtų susimąstyti, ir pasidaryti išvadas.
Būtent tokiems apmąstymams (ir išvadoms) skiriama ši proginė laida.
