Kaip dauguma pasaulio valstybių, Lietuva save vadina demokratine. Bet suaktyvėjus kai kurių veikėjų diskusijoms dėl verslo sluoksnių įtakos politikai, verta paklausti, kokia ir kieno toji „demokratija“?
Pradėkime nuo to, kad neseniai pasirodžiusiame laidos „Delfi diena“ siužete Lietuvos pramonininkų konfederacijos pirmininkas Robertas Dargis ir „Swedbank“ Lietuvoje vyriausias ekonomistas Nerijus Mačiulis, patys būdami stambaus kapitalo atstovai, atvirai prabilo apie vis augančią verslo įtaką politiniams procesams, lyg tai būtų labai didelė naujiena.
Verslo viešpatavimas ― ne naujiena
Geruoju ar piktuoju, bet iš tiesų čia nieko naujo. Vos 1991 metais žlugus TSRS, buvusių sąjunginių respublikų, tame tarpe Lietuvos TSR, teritorijoje prasidėjo privatizacija. Tiek buvę nomenklatūrininkai, tiek spekuliantai ir eiliniai nusikaltėliai staiga iškilo, sudarydami naują, buržuazinį kapitalo savininkų sluoksnį, pralobusį grobstant anksčiau buvusią valstybinę ir kooperatinę nuosavybę.
Šiam sluoksniui į savo rankas perėmus krašto ekonominių reikalų kontrolę, didžiulė dalis Sąjūdžio šūkiais patikėjusių piliečių tiesiog liko „ant ledo“. Dar iki XXI amžiaus pradžios Lietuvoje susiformavęs skurdas ir socialinė nelygybė jau rėžė akį. Tačiau po 2004 metų prasidėjusios ES fondų piniginės įplaukos, kaip ir masinės emigracijos banga, padėjo situaciją gerokai sušvelninti.
Tačiau 2008 metų pabaigoje į valdžią atėjus konservatoriams ir prasidėjus vadinamajai pasaulinei finansų krizei, yla greitai išlindo iš maišo. Andriaus Kubiliaus „naktinė reforma“, kaip ir prie Seimo įvykęs kruvinas susidorojimas su 2009-ųjų sausio 16-osios demonstrantais aiškiai parodė, kad sunkmečio našta su visišku valdžios palaiminimu kris pirmiausia ne ant verslo, bet ant paprastų darbuotojų pečių.
Po minėtųjų įvykių emigracija tik tęsėsi ir intensyvėjo. Tai veikė kaip „apsauginis vožtuvas“ Lietuvos liaudies garui nuleisti bei socialinei taikai užtikrinti. Tuo tarpu situacijai ėmus stabilizuotis, vadinamieji verslo sluoksniai nusprendė žengti kitą, anksčiau kiek per drąsiai pasirodyti galėjusį žingsnį. Tai yra, įteisinti „liberalią“, ne darbui, o būtent kapitalui palankią Darbo kodekso reformą.
Iš pradžių su LSDP (2015 m.), o paskui jau LŽVS (2016 m.) vyriausybių palaikymu, taip ir buvo padaryta. Palyginti menkas oficialiųjų profsąjungų pasipriešinimas didelės reikšmės neturėjo. Be to, daugiau ar mažiau analogiškus sprendimus priiminėja tiek „kairiosiomis“, tiek „dešiniosiomis“ įvardijamos vyriausybės visame pasaulyje. Nuo JAV iki ES, nuo Pabaltijo iki Rusijos ir t. t.
Ekonomika ir politika
Visa tai, be abejo, yra palanku verslui, o tiksliau, kapitalui. Jo savininkai, kad ir būdami visuomenės mažuma, faktiškai lemia valstybės politiką. Tai yra dėl tos, atrodytų, banalios priežasties, kad ekonomika pirmiau apsprendžia politiką, o ne atvirkščiai. Paprasčiau tariant, ekonomiškai viešpataujanti visuomenės klasė vienaip ar kitaip, bet neišvengiamai įtvirtina ir politinį savo viešpatavimą valstybės pavidalu.
Demokratija čia nesudaro išimties. Pavyzdžiui, senovės Atėnuose buvo demokratija, bet visuomenė gyveno vergovinėje santvarkoje. Tad nors „demokratija“ reiškė „demoso“, arba „liaudies“ valdžią, „liaudis“ čia buvo palyginti negausus privačių savininkų sluoksnis. Valstybė, kaip ir jos užtikrintos demokratinės teisės bei laisvės, pirmiausia priklausė šios vergvaldžių klasės atstovams.
Šiandien daug kas kitaip. Bet esmė nelabai skiriasi. Nuo 1990-ųjų Lietuva tvarkosi kapitalizmo pagrindais. Ekonominė galia čia priklauso būtent privačiam verslui. Todėl politinė valstybės valdžia ― atitinkama. Piktintis tuo galima. Bet ypatingai stebėtis perdėm naivu, nes tai reiškia nesupratimą kone elementarių visuomeninės raidos dėsningumų, kuriuos dar XIX amžiuje aiškiai parodė marksizmo klasikai.
Kas ir kaip valdo?
Viešpataujantieji sluoksniai, žinoma, nėra vienalyčiai. O ir savo valdymą vykdo skirtingomis formomis. Pavyzdžiui, Skandinavijos kraštuose, kaip tam tikroje „ramybės salelėje“, socialdemokratinio modelio pavidalu per daugelį dešimtmečių nusistovėjo tam tikras darbo ir kapitalo kompromisas. Tuo tarpu kitose valstybėse kapitalas tiesiog viešpatauja atvirai. Klausimas tik tas ― ar tiesiogiai, ar per savo politinius atstovus.
Štai 2016 m. JAV prezidento rinkimus laimėjo Donaldas Trampas, tikrų tikriausias kapitalo savininkų klasės atstovas. Bet, kaip matyti, jo politika toli gražu nevienareikšmė ir kelia nesutarimus netgi pačių visuomenės „viršūnių“ gretose. Šiuo požiūriu panašus pavyzdys Lietuvoje ― Ramūnas Karbauskis, bene stambiausias šalies žemvaldys, toli gražu ne viso lietuviško elito džiaugsmui po LŽVS vėliava išėjęs į politikos areną. O kokia jo (bei į jį panašių) atstovaujama demokratija, rodo per dešimtmečius sukaupta patirtis.
Pavyzdžiui, 2001-2004 m. Finansų ministerijai vadovavusi Dalia Grybauskaitė užmerkė akis tuomet apie „Akropolio“ statybą besisukusiai „VP Market“ grupės aferai. Kad ir keista, nei Nerijui Numavičiui, nei kompanijai „sėsti“ neteko. Arba štai, 2017 m. įsibėgėjęs „MG Baltic“ skandalas taip ir „kabo“ ore ― ir tiek Darius Mockus, tiek Eligijus Masiulis vaikšto laisvėje. Tuo tarpu ilgametis lietuviškos oligarchijos kritikas Algirdas Paleckis jau beveik metai, kaip kažin už ką laikomas kalėjime…
Visa tai rodo, kad demokratija, kiek jos apskritai esama, realiai galioja būtent viešpataujančiai visuomenės klasei. Tai ― kapitalo demokratija. Tuo tarpu kitiems (šiuo atveju, daugumai) įvairiausios teisės bei laisvės paliekamos kaip tam tikras masalas. Kaip pyragaitis lazdos gale. Bet toli gražu ne kažkas, kas turėtų didesnį realų politinį turinį.
Alternatyvos klausimas
O jei tikrai valdo ne liaudis, bet verslas ir kažkodėl deklaruojama demokratija, belieka iškelti esminį klausimą ― ar reikėtų, atsisakius pretenzijų į demokratiją, įvesti atvirą kapitalo diktatūrą? Ar visgi siekti tokio visuomenės pertvarkymo, kuris žodžiui „demokratija“ galėtų suteikti visuomenės daugumą realiai įtraukiantį socialinį turinį? Pirmasis variantas iš esmės tolygus fašizmui; o antrasis ― socializmui.
Tačiau tokias alternatyvas svarstyti Lietuvoje nemadinga. Ypač antrąją, nes tai reikštų visai kitaip, nors ir kritiškai, bet konstruktyviai peržiūrėti ankstesniąją socializmo Tarybų Sąjungoje patirtį, kaip realiai egzistavusią alternatyvią santvarką, negu pas mus įprasta. Bet taip daryti juk draudžiama (170 BK str.). Tačiau Lietuvos liaudis (iki 1 milijono!) išsibėgiojusi po užsienius, o likusieji per daug nebruzda, todėl artimiausiu metu abejotina, ar tokios mintys pasieks masinę sąmonę.
Visgi giluminiai esamos kapitalo demokratijos, kaip valstybėje įkūnytos veidmainystės (kai viena sakoma, bet visai kas kita ― daroma) prieštaravimai anksčiau ar vėliau išlįs į paviršių. Tada alternatyvos klausimas vienaip ar kitaip, bet taps svarbus. O iki tol belieka blaiviai vertinti situaciją ir padėkoti Mačiuliui su Dargiu, jei ne už visišką, tai bent dalinį atvirumą.
Taip, Lietuvą valdo, jos politiką užsako verslas! Taip yra, taip buvo nuo 1990-ųjų ir taip tikrai bus, kol pasikeis pati visuomenės santvarka. O kuriam laikui ― štai čia jau atviras klausimas. Į jį atsakys istorija, kurią mes visgi kuriame patys.
Petras Rekašius
