Vakar buvau vieno kaimo kraštiečių šventėje. Riebus seimo narys, jau 20 metų ganosi bekraščiuose seimo aruodose, rėžė ugningą kalbą apie meilę Tėvynei, Lietuvos laisvę, tautos kovas už laisvę ir kokie šaunūs, laimingi žmonės gyvena šitame kaime
Opozicijos jam atstovas, irgi įmitęs ne mažiau už seimanarį, rėžė taip pat ugningą kalbą …. apie meilę Tėvynei, Lietuvos laisvę, tautos kovas už laisvę ir kokie šaunūs, laimingi žmonės gyvena šitame kaime?!….
Pompastiško klęstinčios Lietuvos vaizdo euforiją nepadoriai sugadino senyva moteris, kuri priėjusi pasiguodė, kad visą gyvenimą sąžiningai dirbo, buvo darbo pirmūnė, aktyvistė, gyveno dorai, garbingai, o šiandien neturi, ką valgyti… Ir tyliai paprašė, ar ponulis negalėtų jai duoti 2 eurus šventėms…
Daviau. Nors mano, „ponulio“, pensija irgi tik 200 eur/mėn. Labai jau varganai atrodė klęstinčios Lietuvos fone dora bobutė…
