Kaip „sovietų okupantai“ pradėjo kovoti su neraštingumu Lietuvoje

Pirmi duomenys dėl Lietuvos gyventojų išsilavinimo lygio buvo gauti po 1923 metais atlikto gyventojų surašymo. Du trečdaliai gyventojų (neįskaitant Vilniaus bei Klaipėdos kraštų) buvo priskirti prie raštingų ir pusiau raštingų žmonių, o 32,6% lietuvių buvo laikomi neraštingi (raštingais buvo laikomi žmonės, kurie mokėjo skaityti ir rašyti, pusiau raštingais – mokantys tik skaityti, o taip pat tie, kas nemokėjo nei rašyti, nei skaityti, tačiau galėjo pasirašyti; visi likusieji buvo laikomi neraštingais).


Reikia pabrėžti, kad Lietuvoje nuo šalies valstybingumo atkūrimo pradžios veikė švietimo sistema, kuri buvo susidėta iš nemokamų pradinio ugdymo mokyklų 7-14 metų vaikams ir mokamų vidurinių ir aukštųjų mokyklų.


Mokamas vidurinis (nepilnas vidurinis) išsilavinimas pavertė jį sunkiai pasiekiamu mažaturčiams. Beveik pusė vidurinių mokyklų buvo išlaikoma dvasinių organizacijų dėka.


1933 metais „Lietuvos aidas“ rašė: „Vis tiek atrodo, kad švietimo srityje mes priartėjome tos ribos, peržengti kurią abejotina ar įmanoma… Todėl verta atkreipti dėmesį į susiklosčiusią nemalonią padėtį ir rasti būdą apriboti inteligencijos augimą“.


Laikraštis „Vairas“ 1935 metais teigė, jog „vidurinių mokyklų sukurta tiek daug, kad kai kas ima abejoti ar iš vis būtinas toks mokyklų skaičius ir kad inteligencijos perteklius baugina kai kuriuos žmones“.


1939 metais neraštingų žmonių lyginamasis svoris šalyje buvo įvertintas lygus 15%. Pagal statistikos organų duomenis (o šituos duomenis buvo uždrausta viešinti atviroje spaudoje net 1960 metais) prieškario Lietuvoje vienam tūkstančiui žmonių teko vos 2 žmonės su aukštuoju išsilavinimu, 64 žmonės – su viduriniu ar nepilnu viduriniu išsilavinimu ir beveik 30% vyresnių kaip 9 metų gyventojų buvo neraštingi (taip pat Vilniaus krašte, kur neraštingų buvo daugiau nei likusioje Lietuvos dalyje).


Šalies 1939-1940 metų politiniai įvykiai nulėmė ryžtingus pakeitimus visų Lietuvos liaudies ūkio sričių ir institucijų veikloje. Žymi transformacija palietė ir respublikos mokyklinį ugdymą. Lietuvos gyventojai buvo informuoti apie vieną iš Stalino Konstitucijos teiginių, anot kurio kiekvienas TSRS pilietis turėjo teisę gauti išsilavinimą. Be to, mokyklinis išsilavinimas Lietuvoje tapo nemokamas (buvo panaikintas mokestis už studijas progimnazijose bei gimnazijų pradinėse klasėse).


Susidomėjimas išsilavinimu respublikoje kilo iškart, todėl reikėjo platinti mokyklų tinklą. 1940 metais bendrą mokyklų skaičių buvo ketinama padidinti 48 mokyklomis, o 1941 metais – dar 98 naujomis vidurinio ugdymo įstaigomis.


Pirmą kartą Lietuvoje buvo paskelbtas tikslas sukurti vidurines mokyklas suaugusiems.


1940 metais buvo įsteigta 11 tokių mokyklų, 1941 metais jų skaičius neišaugo, bet buvo numatytas jų klasių skaičiaus didinimas. Beje, tokiose mokyklose buvo ketinama įsteigti neraštingumo likvidacijos kursus.


Lietuvos TSR vokiečių kariuomenės okupacija sukėlė tarybinės mokyklinio ugdymo sistemos sustabdymą. Dalis mokyklų buvo uždaryta, o likusiose užsiėmimai vyko nereguliariai, studijos buvo nutraukiamos dėl materialinių sunkumų; daugelis vaikų negalėjo lankyti pradinių mokyklų.


Pagal lietuvių tyrinėtojų duomenis, už 3 vokiečių okupacijos metus buvo panaikintos 682 mokyklos.


Tarybų Lietuvos ekonomikos ir kultūros atstatymas buvo numatytas TSRS liaudies ūkio atstatymo ir vystymosi penkmečio plane (1946-1950). Anot šitą planą buvo žymiai platinamas respublikos mokyklų tinklas, be to omenyje buvo turimas ne vien tik mokyklinio amžiaus vaikų privalomas pradinis ugdymas, bet ir vidurinio ugdymo plėtrą tam, kad paruošti kuo daugiau jaunų žmonių studijoms specialiojo vidurinio išsilavinimo įstaigose ir aukštosiose mokyklose.


Pagal Lietuvos TSR liaudies ūkio 1946 metų plano įvykdymo rezultatus mokyklų skaičius viršijo prieškarinį 20%, be to vidurinių mokyklų (gimnazijų ir progimnazijų) skaičius padidėjo triskart palyginus su prieškario lygiu.


Tarybų valdžios pastangos neraštingumui likviduoti (palyginus su prieškario duomenimis) davė tam tikrus rezultatus. Bet sudėtingi respublikos plėtros socialiniai ir politiniai ypatumai 1940 metais – 1950-ųjų pradžioje vis dar turėjo įtakos, ką atspindi gyventojų surašymo materialai. Statistiniai duomenys liudija: 1959 metų Lietuvos miesto gyventojų, turinčių vidurinį ar nepilną vidurinį išsilavinimą, skaičius sudarė 303 žmonės vienam tūkstančiui gyventojų.


Tarp kitų tarybų respublikų pagal šitą rodiklį Lietuva pralenkė tik Kazachijos, Tadžikijos ir Turkmėnijos TSR. Kaimavietėse šis rodiklis buvo išvis katastrofiškas: 1000 gyventojų teko vos 96 žmonės ir penkiolikta, t.y. paskutinė, vieta tarp visų respublikų (Moldavijos TSR, užėmusioje 14 vietą, šis rodiklis sudarė 145 žmonių, Latvijos TSR – 241, Estijos TSR – 191).


Pirmi šio darbo laimėjimai buvo pažymėti 1970 metais, kai mokyklinis ugdymas Lietuvos TSR pasiekė sąjunginio vidurkio. 1970 metais aštuntą klasę baigė 86,2% moksleivių (sąjunginis vidurkis – 85,5%) nuo įstojusių į pirmą klasę prieš aštuonerius metus; 81,9% (sąjunginis vidurkis – 82,1%) nuo dieninių mokyklų aštuntą klasę užbaigusių moksleivių bendro skaičiaus tęsė studijas (skirtingomis formomis), kurios suteiktų vidurinį išsilavinimą.


Anot lietuvių tyrinėtojus, dauguma respublikos gyventojų tam laikui suprato visuotinio ugdymo būtinumą, ypač kai tam buvo suteiktos visos palankios sąlygos.


Mokyklinio ugdymo vystymasis tarybų Lietuvoje iš didelės dalies skatino tą pagrindą, kurio dėka pavyko per palyginamai trumpą istorinį laikotarpį paversti atsilikusią agrarinę šalį pramonine-agrarine respublika su išplėstu žemės ūkiu ir šiuolaikine pramone, kurios pagrindinės sritys gamindavo produkciją atominėse ir kosminėse technologijose, aviacijoje bei jūrininkystėje. Ir šio progreso varomąja jėga taip lietuvių pokario mokyklos absolventai.


Šaltinis: Kretininas G.V. Mokyklinis ugdymas Lietuvoje ir Lietuvos TSR (20-ieji – 50-ieji XX amžiaus metai) // Baltijos regionas — 2010 — Nr.3.


https://lt.rubaltic.ru/