Tarybinėje santvarkoje žinojau, kad turėsiu darbą, kad sulaukusi 55 išeisiu į pensiją ir iš jos normaliai gyvensiu, kad gavusi atlyginimą galėsiu sumokėti komunalinius mokesčius, nusipirkti visa, kas būtina ir viena vaikus išlaikyti galėsiu.
Lietuva buvo išsivysčiusi šalis: turėjo savo lengvąją, metalo apdirbimo, chemijos, baldų, mašinų gamybos pramonę, pati gamino dviračius, šaldytuvus, televizorius, turėjo savo aviaciją, laivininkystę ir kt. Dirbome 8 valandas ir gaudavome tokį atlyginimą, iš kurio galėjome pragyventi.
Darbovietėse reguliariai buvo tikrinama sveikata (atvažiuodavo spec. autobusai), dauguma darboviečių turėjo savo poilsines, kur už simbolinę kainą galėjai su šeima ilsėtis 10-12 dienų, profsąjunga skirdavo kelialapius į sanatoriją, darbovietės valgykloje pietus galėjai pavalgyti už simbolinę kainą.
Lentynos buvo tuščios? Bet atvažiavę iš JAV tautiečiai stebėjosi, kaip nukrauti stalai ir sutvarkyta buitis. Bėda ta, kad gyvenome visi vienodai: vienodi butai, vienodi baldai, vienodi rūbai. Tai ir ieškojo tėvynainiai deficito – užsienietiškų skudurų, baldų, atrodė, kad už tos „geležinės uždangos“ – rojus.
Kai ištuštėjo parduotuvių lentynos, darbovietėse galėjai nusipirkti 2 paketus, viename gabalas kiaulienos, kitame – višta, o priedo įdėdavo kažkokio deficito, pvz. žirnelių, dėl kurių dabar visi taip verkia.
O turguje buvo visko, tik brangiau, nes iš parduotuvių ir bazių tautiečiai sugebėdavo viską tiekti ne į parduotuves, o per spekuliantus (dabar juos vadina verslininkais) parduoti brangiau, o skirtumą įsidėti į kišenę. O svarbiausiai nebuvo „pašalpinių“, kurie parazituodavo iš dirbančiųjų sukurto gerbūvio.
Dar daug galiu rašyti, kas buvo geriau, bet nepaminėjus, kas buvo blogiau, atrodytų, kad sergu nostalgija.
