Šiandien turime pripažinti, kad Lietuva ir Baltarusija, kadaise turėjusios ilgą bendrą istoriją, atsidūrė priešingose ne tik geopolitinio ir socialinio – ekonominio, bet ir, galima sakyti, civilizacinio pasirinkimo pusėse,. Valstybių santykiai visada yra subtilus balansavimas tarp dviejų realybių – „tvoros“ ir „tilto“ realybių. Ir pačios šios realybės taip pat yra labai sąlyginės ir kintančios. Tvora gali būti neįveikiama arba grynai simbolinė, o tiltas – tvarus arba skylėtas. Esmė ta, kad geografija yra likimas. Kaip sakoma, mes galima pasirinkti draugus, bet kaimynai mums duoti iš viršaus. Valstybės negali „persikelti“ į kitą planetos regioną, jei joms nepatinka jų kaimynai. Kaip sakė vienos Baltarusijos ir Lietuvos kaimyninių šalių prezidentas: „Patinka tai ar ne, būkite kantri, mano gražuole.“ Šiandieniniai Lietuvos ir Baltarusijos santykiai yra klasikinis pavyzdys, kaip geografija iš esmės konfrontuoja su ideologija.
Būtent šiame kontekste reikėtų vertinti pastarojo meto užsienio politikos įvykius, atsižvelgiant į trečiojo žaidėjo – Jungtinių Valstijų – įsitraukimą į Lietuvos ir Baltarusijos santykius. Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį, kad Donaldas Trampas, nepaisant viso savo nepastovaus elgesio ir ryškaus narcisizmo, sudavė rimtą smūgį ne tik ilgametei pasaulinei politinei darbotvarkei, bet ir rikošetu pasiuntė į nokdauną Lietuvos užsienio politiką, kurią diktavo kadaise vieningų transatlantinių Vakarų geostrateginiai tikslai. Dabar ši vienybė byra, o Lietuvos užsienio politika patiria vieną smūgį po kito.
Kaip karas laikomas politikos tęsiniu, taip ir revanšistinė Lietuvos valdančioji klasė jau seniai politiką laiko kažkokio transcendentinio, jei ne potencialiai realaus, karo su Rusija ir kartu su Baltarusija kaip jos sąjungininke, tęsiniu. O diplomatija, savo ruožtu, suvokiama kaip tokio karo tęsinys. Ir staiga pagrindinė Lietuvos elito strateginė sąjungininkė – Jungtinės Valstijos – pradeda derybas su „teroristu“ Putinu, kaip jį dažnai vadina Lietuvos politikai, ir siunčia savo specialųjį pasiuntinį pas „diktatorių“ Lukošenką, kaip jis taip pat dažnai vadinamas mūsų žiniasklaidoje. Natūralu, kad tai sukėlė tam tikrą šoką ir paniką tarp oficialių Lietuvos politikų, pradėjo ryškėti aiškūs sumaišties ženklai jų gretose.
Visa tai tik pagilina užsitęsusią Lietuvos politinės sistemos krizę, kuri prasidėjo po 2024 m. parlamento rinkimų ir Trampo administracijos atėjimo į valdžią Jungtinėse Valstijose. Trampo specialiojo pasiuntinio Džo Koulo vizitas į Vilnių jo susitikimo su Lukašenka Minske išvakarėse tik dar labiau pagilino pastaruoju metu iškilusį rimtą prarają tarp oficialaus ir, pasirodo, antitrampiško tarppartinio parlamentinio užsienio politikos konsensuso bei besiformuojančios protrampiškos opozicijos Lietuvoje, kuriai atstovauja kai kurie nesisteminiai politikai ir taip pat oficialūs parlamentarai.
Svarbu paminėti, kad D. Koulas susitiko ne tik su oficiozines valdžios pareigūnais, bet ir su trimis provakarietiškos opozicijos nariais, kurie turi savo nuomonę apie santykius su Baltarusija. Nors tokie susitikimai su opozicija yra įprasta Vakarų diplomatijos praktika, jie sukėlė didelį ažiotažą tarp Lietuvos politikų ir politologų. Prezidentas Nausėda buvo priverstas raukytis ir ginčytis, kad sankcijų Baltarusijai švelninimas prieštarauja Europos Sąjungos politikai, kuri neseniai kaip tik pratęsė šias sankcijas. Lietuva, kuri pastaruoju metu buvo savotiškas JAV „Trojos arklys“ ES, dabar staiga priversta prieštarauti savo strateginiam šeimininkui. Lietuvos valdančioji klasė iš tiesų išgyvena gilią politinę ir vertybinę krizę.
Tuo pačiu metu vadinamieji „opozicionieriai“, su kuriais Trampo specialusis pasiuntinys susitiko Vilnyje, nors ir turi kitokią nei oficiali perspektyvą į Lietuvos ir Baltarusijos santykių normalizavimo klausimą, į tai žiūri tik per Kremliaus prizmę. Jie teigia, kad konservatoriai kadaise pastūmėjo Lukašenką į Putino glėbį, o dabar, padedami amerikiečių, turime jį grąžinti į „tikrai europietišką demokratinį“ kelią. Be to, Baltarusija, jų teigimu, nukreipė savo tranzitą per Rusijos uostus, o tai praturtina Putiną ir suteikia jam papildomų lėšų karui su Ukraina.
Trumpai tariant, dabartinis Lietuvos politinis elitas, kuriam, beje, priklauso ir minėti „opozicionieriai“, galėtų tenkintis tik antirusiška Baltarusija. Kadangi ji yra sąjunginės valstybės su Rusija dalyvė, jai automatiškai taikoma rusofobiška Lietuvos valdančiojo elito politika, pakelta į valstybės lygį. Lietuvos politikai, kaip ir dera dvigubų ir trigubų standartų epochai, visiškai ignoruoja paprastą faktą, kad, būdama sąjunginės valstybės su Rusija dalimi, Baltarusija yra ne mažiau savarankiška ir nepriklausoma nei šiandieninė Lietuva Europos Sąjungos sudėtyje.
Lietuvos ir Baltarusijos santykiai dabartinio režimo sąlygomis, tiek savo oficiozine, tiek opozicine forma, šiuo metu yra mažiau susiję su ekonomika nei su ideologizuota politika, kurią diktuoja tiek išoriniai galios centrai, tiek pačių Lietuvos politikų istoriniai – psichologiniai kompleksai.
Galima tik spėlioti, kuri dabartinio režimo versija paskatins daugiau ar mažiau pragmatizmo Lietuvos ir Baltarusijos santykiuose. Šiuo atžvilgiu verta paminėti, kad gilesniame liaudiškos opozicijos lygmenyje mūsuose pateikiama gana racionalių idėjų. Konkrečiai, siūloma, kad Lietuva turėtų siekti savo nacionalinių interesų, o ne aklai vykdyti konfrontacijos politiką su savo kaimyne; kad įtampa tarp kaimynų neturėtų būti aštrinama, o mažinama kontaktų, dialogo ir racionalių susitarimų pagalba; kad reikėtų atkurti santykius su Baltarusija bei visus ekonominius ir logistinius ryšius su Minsku. Be kita ko, būtų naudinga apsvarstyti galimybę įsigyti pigios elektros energijos iš Ostravos atominės elektrinės ir pnš. Visa tai jau pradiniame santykių atkūrimo etape žada ekonominę ir kitokią abipusę naudą.
Tokio tipo santykiai vadinami gera kaimynyste. Geros kaimynystės principas minimas pagrindiniuose šiuolaikinės tarptautinės teisės šaltiniuose, ypač JT Chartijoje, ES dokumentuose, dvišaliuose valstybių susitarimuose ir daugelio šalių konstitucijose. Galima teigti, kad geros kaimynystės principas yra vienas svarbiausių bendrųjų geografiškai artimų valstybių santykių principų, kur „gėrio“ sąvoka pabrėžia teigiamą jų tarpusavio bendravimo pobūdį. Šiandien, deja, griūvant visai tarptautinei teisinei struktūrai, nyksta ir šis principas daugelyje pasaulio regionų. Beje, taip prasidėdavo visi karai istorijoje.
Galbūt, kaip ir etikoje, geopolitikoje egzistuoja Konfucijaus „auksinė taisyklė“, susijusi su kaimyninių valstybių santykiais, kuri galėtų skambėti taip: „Jūsų saugumas ir gerovė negali būti kuriami kaimyno saugumo ir gerovės sąskaita.“ Kaimynas visada žiūri į savo kaimyną tarsi į veidrodį, projektuodamas ant jo savo baimes ir ambicijas.
Kai viena valstybė bando sustiprėti kitos pažeidžiamumo sąskaita, ji sukuria sistemą, kuri anksčiau ar vėliau sugrius abiejų nenaudai. Tikrasis stabilumas yra tada, kai kaimyno gerovė tampa naudinga jums pačiam.
Esminis Lietuvos ir Baltarusijos santykių pobūdžio pokytis įmanomas tik atsiradus naujai Lietuvai, naujam Lietuvos valstybingumo etapui.
Tvoras ir sienas stato šeimininkai ir priešai, o tiltus ir vartus – kaimynai ir draugai.
