Visasąjunginis Tarybų suvažiavimas Maskvoje 1922 m. gruodžio 30 d. tapo pasaulinės istorinės reikšmės įvykiu. Milijonų žmonių valia buvo įkūnyta kuriant Tarybinių Socialistinių Respublikų Sąjungą – iš esmės naują valstybinį darinį.
TSRS įkūrimas leido suvienyti visų tarybinių respublikų materialinius ir darbo išteklius, kuo efektyviau įvykdyti industrializaciją, kolektyvizaciją ir kultūrinę revoliuciją. Per pirmuosius 30 savo vystymosi metų TSRS pramonės gamybą padidino 13 kartų. Darbo našumas padidėjo beveik trečdaliu. Žemės ūkio kolektyvizacija užtikrino platų žemės ūkio mechanizavimą. Kultūrinė revoliucija ir neraštingumo panaikinimas pažymėjo naujos, iš buržuazinio individualizmo ydų išlaisvintos asmenybės formavimosi pradžią.
Atsinaujinusios šalies socialinė-politinė ir socialinė-ekonominė struktūra suvienijo žmones. Socialinis – klasinis antogonizmas buvo įveiktas. „Nesunaikinus“ tautų ir tautybių, bolševikų partijos politika leido suformuoti nauja socialinę bendriją – tarybinę liaudį.
TSRS politinė sistema užtikrino tikrą, o ne fiktyvią demokratiją. Socialistinė demokratija rėmėsi Tarybų sistema. Per jas darbo žmonės buvo įtraukti į valstybės valdymą.
Kovos su nacizmu laikotarpis atskleidė svarbiausius tarybinės sistemos pranašumus. Prieškario, karo ir pokario laikotarpiu puikiai pasirodė tarybinė socialinė-ekonominė sąntvarka ir socialinė-politinė sankloda, daugnacionalinės valstybės sandaros modelis. Tautų draugystė ir brolybė nugalėjo nacionalizmo ir rasinės neapykantos režimą. Proletarinio internacionalizmo idėjos triumfavo prieš fašistinę ideologiją kaip finansinės oligarchijos produktą.
Giliai kūrybingas tarybinės sistemos pradas leido greitai atgaivinti šalį pasiekus pergalę prieš fašizmą. Sustiprėjo TSRS pramonės potencialas. Tarybų Sąjunga pirmoji planetoje įvaldė taikų atomą, sukūrė dirbtinį Žemės palydovą, išlidėjo į kosmosą tarybinį karininką ir komunistą Jurijų Gagariną, sukūrė branduolinį priešraketinį tarybinės valstybės skydą.
Spalio Socialistinė revoliucija ir TSRS sukūrimas pasiūlė pasauliui sėkmingą nekapitalistinio vystymosi modelį. Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos tautos tarybinėje patirtyje matė puikų nacionalinio ir socialinio išsivadavimo pavyzdį. Tarybų Sąjungoje jos rado patikimą draugą kovoje su imperializmu ir kolonializmu.
TSRS sunaikinimas vidinės ir išorinės kontrrevoliucijos pastangomis buvo sunkus smūgis visoms progresyvioms pasaulio jėgoms. Laikinas socializmo pralaimėjimas leido dešiniųjų idėjų šalininkams pradėti plačią antikomunistinę kampaniją. Imperializmas neokolonijiniais metodais vėl pavergė daugelį Azijos, Afrikos ir Amerikos šalių. Dauguma buvusių tarybinių respublikų, kuriose po 1991 m. įsitvirtino kompradoriška buržuazija, pasirodė esančios tarp tų, kurias prislėgė globalinis kapitalas.
Krizė aplink Ukrainą ir destruktyvios NATO veiklos suaktyvėjimas tapo bendros kapitalizmo krizės paaštrėjimo apraiška. Didėja imperialistų agresyvumas, keliantis naujo pasaulinio karo grėsmę. Buržuazijos apologetai ne kartą skelbė kapitalizmą aukščiausia progreso viršune, savotiška „istorijos pabaiga“.
Komunistai įrodė, kad yra priešingai. Istoriniai TSRS ir šiuolaikiniai Kinijos Liaudies Respublikos pasiekimai buvo ir yra tiesioginė socialistinio vystymosi kelio pasekmė. Kinijos sėkmė tapo įmanoma, nes valdančioji Komunistų partija sumaniai derina marksizmo principus su Kinijos tikrovės sąlygomis. Pekino patirtis sprendžiant pasaulinę ekonomikos krizę ir Kinijos ekonominės bei socialinės plėtros praktika įgauna vis didesnę visuotinę reikšmę.
Kapitalizmo resturacija sustabdė buvusių TSRS respublikų pažangą ir pakreipė jų vystymosį istorinio regreso keliu. Augant prieštaravimams ir aštriems konfliktams visame pasaulyje tai kelia rimčiausias grėsmes. Visos buvusios TSRS respublikos arba taps galutinėmis JAV imperializmo aukomis, arba atgims iš esmės naujo socializmo pagrindu.
SP Infocentras
(Šaltinis: https://kprf.ru/)
