Žmogaus prigimtis ir visuomenė
Nepaisant visų spekuliacijų dėl „ekonomizuoto marksizmo antihumaniškumo“, marksizmas prasideda nuo žmogaus. Šia prasme K. Marksas yra didžiausias humanistas. Dar jaunystėje jis rašė, kad galima būti gyvuliu – nusigręžti nuo žmonijos bei kitų žmonių kančių ir vaikytis tik sau naudos. Bet jis renkasi kitą kelią. Šis kelias ir buvo paremtas moksline realaus žmogaus istorijos ir padėties analize, o ne utopiška ir anais laikais madinga idealistine pozicija, atseit, švietėjiškas auklėjimas arba pačio žmogaus prigimtis formuoja žmogų ir jo savybes.
Pagrindinė žmogaus egzistencijos problema, kurią K. Marksas nagrinėja dar “Ekonominiuose – filosofiniuose rankraščiuose“ – tai žmogaus susvetimėjimo problema. Šią sąvoką K. Marksas perėmė iš vokiečių klasikinės filosofijos, tačiau išplėtojo ir išvystė ją iš materialistinės dialektikos pozicijų. Fichte, kuris ir pradėjo vartoti šią sąvoką, traktavo ją žmogaus ir tikrovės priešpastatymo prasme. Hegelis dar labiau pabrėžė esamos tikrovės svetimumą jos dvasiniam absoliučios idėjos pradui. Feuerbachas žmogaus susvetimėjimą susiejo su jo pavergimu religijos dogmomis.
Susvetimėjimas vokiečių filosofijos klasikams buvo pagimdytas ne realios socialinės tikrovės, o jos neatitikimo žmogaus prigimčiai ir/ar idealiai iš „dangaus“ nuleistai visuomenei. Tuo tarpu K. Marksas parodė, kad susvetimėjimo šaknys glūdi pačioje visuomenėje, o tiksliau tam tikrame jos išsivystymo etape. „Buržuazinėje visuomenėje, kurioje žmogus veikia kaip privatus žmogus, kitus žmones jis laiko priemonėmis ir patį save nuvertina iki priemonės lygio bei tampa svetimų jėgų žaidimo įrankiu – rašė K. Marksas straipsnyje „Žydų klausimu“.
Išvis, apeliacija į nekintančią „žmogaus prigimtį“ anais laikais buvo savotišku paskutiniu argumentu visose filosofinėse, politinėse ar ekonominėse diskusijose. Atseit, tik žmogaus prigimties suvokimas leidžia teisingai suprasti ir visuomeninius reiškinius. Iš tokios pozicijos logiškai išplaukdavo apibendrinanti išvada – jeigu yra nekintanti „žmogaus prigimtis“, reiškiasi galima „sugalvoti“ ir visuomenę, kuri idealiai atitiktų šiai prigimčiai. Tuo tarp kitko ir užsiiminėjo anų laikų taip vadinami socialistai-utopistai (A. Sen-Simonas, Š. Furjė, R. Ovenas ir kt.).
Taigi, žmogus ir jo prigimtis buvo traktuojami izuoliuotai nuo visuomenės, kurioje jis gyvena ir veikia. Bet žmogus – tai jokia abstrakcija, egzistuojanti už šio pasaulio ribų, jo būtis yra visuomeniška. „Žmogus — tai žmogaus pasaulis, valstybė, visuomenė“ – rašo K. Marksas.
Žmogaus vidinis pasaulis priklauso nuo išorės pasaulio, jo psichologinės problemos įtakojamos išorės problemų. Šioje vietoje svarbu suvokti, kad kalbama ne apie psichologijos ekonomizavimą, kaip dažnai bandoma suprimityvinti marksizmą, o apie visos visuomeninių santykių visumos įtaką žmogaus egzistencijai. O šių santykių visumos specifika ir priklauso nuo tam tikro materialinės gamybos būdo. Toks yra mokslinis požiūris į žmogaus problematiką. Bandymai spręsti žmogaus psichologines problemas, išeinant iš paties žmogaus vidinio turinio, įvairiausios dvasinės praktikos, meditacijos, psichiatrinės metodikos ir panašūs dalykai (išskyrus, žinoma, aiškius klinikinius atvejus) – tai grynų griniausia utopija, kuri propoguojama dėl politinių ar kitokių savanaudiškų sumetimų. Neatmestina, žinoma, kad kai kuriems individams tai gali realiai padėti. Bet iš esmės visuomenine prasme tai nieko negali pakeisti.
Absoliuti žmonių dauguma neegzistuoja kokiame nors nutolusiame vienuolyne ar negyvenamoje saloje. Jie gyvena visuomenėje šalia kitų žmonių bei įvairiausių institucijų ir norom nenorom turi nuolat bendrauti. Šio bendravimo pobūdis, visuomeninių santykių visuma ir formuoja atitinkamą „visuomeninio žmogaus“ psichotipą bei jo prigimtį.
Žmogus sunkiai atlaiko bet kokią izoliaciją. Senovės pirmykštėje visuomenėje baisiausia bausmė žmogui buvo ne mirtis, o jo išvarymas iš genties. Dabartinėmis sąlygomis pats kapitalizmas skatina visuomenės desocializavimo bei atomizavimo procesus. Tam talkina ir šiuolaikinės informacinės technologijos. Jos iš dalies ir gelbsti. Realus socialumas keičiamas virtualiu. Socialiniai tinklai, kuriuos iš esmės reikėtų vadinti antisocialiniais, nėra adekvatūs socialiniai žmogaus prigimčiai. Virtualus bendravimas deformuoja ir iškraipo socialinius žmogaus įgūdžius, suteikia jo socialumui simuliakrinį pobūdį, sukuria iliuzinį socialinį pasaulį. Žmogus pradeda gyventi dirbtinį gyvenimą, kuris griūna po pirmo realybės spragtelėjimo. Todėl realiame gyvenime vis daugiau šizofrenijos ir kitų psichopatologinių reiškinių.
Visa tai turi ir kitą aspektą. Realus bendravimas šiandien įgauna naują socialinį kryptingumą. Dar nesenai atrodė, kad virtuali komunikacija yra daugiausia turtingų žmonių privilegija. Bet dabar situacija transformuojasi į savo priešingybę. Turtingi kapitalistai nori vis daugiau realiai personalizuotų paslaugų ir kontaktų, jiems tampa svarbus emociškai „pakrautas“ gyvų žmonių bendravimas. Jie brangiai moka už sugrįžimą iš virtualaus į realų socialumą, už galimybę nors laikinai „atsijungti“ nuo socialinių tinklų. Svarbią gyvenimo vertybę – betarpišką bendravimą ir emocinį prisirišimą – negali pakeisti jokie socialiniai tinklai. Žmogiškosios vertybės, kurios dar „nepasiduoda“ suskaitmeninimui darosi ypatingai svarbiomis ir branginamomis. Visuomeninių santykių automatizavimas bei suskaitmeninimas tampa vargingųjų sluoksnių dalia, ypač vienišų, atstumtų, pagyvenusių ir praradusių gyvenimišką perspektyvą žmonių.
Izoliuotas virtualus nuotolinis socialumo surogatas griauna žmogaus ir visuomenės egzistencijos pagrindus – darbą ir kultūrą. Nes naši darbinė veikla reikalauja realios kooperacijos, o kultūra – tai visada gyvas dialogas.
Taigi, žmogaus prigimtis yra – visuomeninė ir ji keičiasi kartu su visuomene, bet ji išlieka socialinė. Žmogus – tai istorinio-visuomeninio proceso rezultatas. Tam, kad egzistuoti, žmogus pirmiausia privalo išlaikyti save kaip biologinį organizmą. Būtinas šiam reikalui medžiagas jis gauna iš supančios jį gamtos su tam tikrų įrankių pagalba. Veikdamas ir keisdamas aplinką, žmogus keičiasi ir pats, kadangi nuolat keičiasi jo naudojamos gamybinės jėgos, o tuo pačiu ir santykiai su gamta bei su kitais žmonėmis, su kuriais jis priverstas įvairiais būdais kooperuotis, vykdydamas savo gamybinę veiklą. Tokiu būdu keičiasi ir jo gamybiniai bei visuomeniniai santykiai.
Gamybinės jėgos būdingos kokiai nors senovės genčiai formavo ir atitinkantį jos gyvenimo būdą. Viduramžių gamybinės jėgos suformavo feodalinės visuomenės struktūrą. Naujųjų laikų gamybinės jėgos formuoja kapitalistinės visuomenės struktūrą ir žmonių gyvenimo būdą. Taigi, ne psichologija, o ekonomika įtakoja įvairių socialinių žmonių grupių gyvenimą istorijos eigoje.Psichologija – tai pasekmė, o ne priežastis.
Marksistinį materializmą šiuo klausimu F. Engelsas kalbėdamas per K. Markso laidotuves apibūdino taip: „Marksas atrado žmonijos istorijos vystymosi dėsnį, o būtent tą paprastą faktą, kad žmonės pirmiausia turi valgyti, gerti, turėti būstą bei aprangą ir tik paskui jie gali užsiimti politika, mokslu, menais ir t.t.“
Tam, kad visą tai turėti, jie turi gaminti. Gamybos būdas apsprendžia visuomenės struktūrą, o atskirų socialinių grupių vieta šioje struktūroje – visą politinę bei teisinę sistemą ir žmonių pažiūras. “Ir valstietė, pirkdama turguje bulves, ir guvernantė, pirkdama papuošalus, vadovaujasi savo pačios interesais ir valia, bet jų interesų ir valios skirtumai priklauso nuo jų užimamos vietos visuomenės struktūroje“ – rašė K Marksas.
Priešprieša tarp žmogaus ir visuomenės, o tuo pačiu ir žmogaus susvetimėjimas gali būti įveikti tik praktiškai įsitvirtinus komunistiniam gamybos būdui. “Komunizmas, rašo K. Marksas, – tai žmogaus sugrįžimas sau kaip visuomeninio, t. y. žmogiško žmogaus, komunizmas yra tikras panaikinimas nesantaikos tarp žmogaus ir gamtos, tarp žmogaus ir žmogaus, tikras panaikinimas priešpriešos tarp būvio ir esmės, tarp sudaiktėjimo ir saviveikos, tarp laisvės ir būtinybės, tarp individo ir rūšies. Jis yra išspręstoji istorijos mįslė ir žino, kad yra šitoks sprendimas”.
Šiandien vyresnės kartos žmonės gali puikiai susivokti, kaip (pavyzdžiui Lietuvoje) pasikeitus visuomeninei santvarkai, pasikeitė ir jie patys. Kaip visus pradėjo valdyti kapitalistinės santvarkos pagrindinė vertybė ir tikslas – pelnas ir pinigai. Kaip visos neigiamos žmogiškosios savybės bei siekiai, kurie leidžia tobulai tarnauti šiam tikslui ir atstovauti šioms vertybėms, dabar gyvenimiškai, teisiškai, politiškai ir ideologiškai „įprasmintos“ ir įteisintos. Kaip neigiamai keičiasi žmonių moralinis, emocinis bei intelektualinis pasauliai. Kaip moralė tampa tik priedanga iš esmės amoraliems dalykams. Ir ar visa tai negriauna žmogų iš pamatų?
Kita vertus, net ir aršiausi tarybinio socializmo kritikai, jeigu jie nors dalinai išlieka objektyvūs, priversti pripažinti, kad santykiai tarp žmonių „gūdžiais“ tarybinio socializmo laikais prie visų materialinių nepriteklių buvo teisingesni, geranoriškesni, draugiškesni, nuoširdesni, šiltesni ir atviresni, vienu žodžiu – žmogiškesni, nei dabartinės „klestinčios laisvės ir demokratijos“ laikotarpiu.
Didžiausia vertybė žmogui turi būti ne jis pats sau, pirmiausia jam turi rūpėti ne „savirealizacija“, kaip dabar įvairūs „motyvatoriai“ teigia visuose asmenybinio tobulėjimo seminaruose, o kitas žmogus. Siekti tik savirealizacijos – reiškia griauti visuomenę, o tuo pačiu ir patį žmogų, kadangi tik visuomenėje jis gali egzistuoti kaip žmogus. Tokia yra dialektinė ir humanistinė marksistinė metodologija žmogaus problemos klausimu.
Vidinis žmogaus pasaulis nuo pat kūdikystės priklauso nuo santykių su kitais žmonėmis, pirmiausia nuo šeimos, kurią F. Engelsas apibūdino kaip santykius tarp vyro ir žmonos, tarp tėvų ir vaikų. Šeimyniniai santykiai savo ruožtu priklauso nuo visuomenės struktūros ir pobūdžio, pastarieji gi nuo materialinės gamybos būdo. Toks yra mokslinis, o ne utopinis kelias realiam suvokimui tų procesų ir tendencijų, kurios formuoja ar deformuoja potencionaliai suvisuomenintą žmogų ir sužmogintą visuomenę.
Tik komunistinė visuomeninė perspektyva gali sudaryti salygas, kai socializmo ideologija integruos į savo turinį kai kuriuos racionalius liebaralizmo ir konservatizmo elementus ir kiekvieno žmogaus laisvas vystymasis taps visų laisvo vystymosi prielaida.
