Šiuolaikiniame politiniame diskurse liberalizmas ir konservatizmas tradiciškai laikomi antagonistinėmis pasaulėžiūromis. Jų konfrontacija apima praktiškai visas viešojo gyvenimo sritis – nuo ekonomikos iki kultūros. Tačiau tarp jų interesų yra paradoksalus sutapimo taškas: šeima. Tiek liberalios, tiek konservatyvios darbotvarkės šeimą iškelia į centrinį dėmesio centrą, tačiau siūlo diametraliai priešingus jos interpretavimo ir transformavimo būdus. Visgi gilesnė analizė atskleidžia, kad abu požiūriai, priešingai savo deklaruojamiems tikslams, kenkia pačiam egzistenciniam šeimos pamatui – sąjungai, pagrįstai meile ir abipusiu traukos jausmu. To priežastis slypi giliau – kapitalizmo logikoje, kurioje ir vyksta šių ideologinių srovių „šeimyninis“ ginčas.
Liberalizmas, skelbdamas individualios laisvės prioritetą, siekia išlaisvinti individus iš tradicijos, atseit, „primetamų“ vaidmenų ir formų. Šioje paradigmoje šeima nustoja būti stabilia institucine struktūra ir tampa laisvo susitarimo tarp autonominių subjektų rezultatu. Lyčių pliuralizmas, daugybės šeimynines sąjungos formų pripažinimas ir tradicinių vaidmenų dekonstrukcija plečia asmeninio pasirinkimo erdvę. Tačiau ta pati logika slepia ir riziką: jei šeima yra tik vienas iš daugelio galimų savirealizacijos projektų, ji praranda savo ontologinį statusą ir tampa pasirenkama individualių interesų konfigūracija. Laisvė be jokių ribų, bet kokią stabilią socialinę formą, įskaitant šeimą, paverčia nestabiliu, mutaciniu, hibridiniu reiškiniu.
Konservatizmas, priešingai, siekia įtvirtinti šeimą „tradicine“ jos forma – kaip vyro ir moters sąjungą, orientuotą į vaikų gimimą ir auginimą. Jis apeliuoja į tradicijas, biologiją bei religines ar kultūrines normas. Teoriškai ši pozicija, atrodytu, turėtu stiprinti šeimos instituciją: jai suteikiama sakralinė ar civilizacinė reikšmė, ji tampa visuomenės pagrindu. Tačiau realioje politinėje praktikoje šis stiprinimas dažnai įgauna ekonominį pobūdį – per materialines paskatas gimdyti vaikus, mokesčių lengvatas, subsidijas ir paramos programas. Taigi šeima integruojama į valstybės reguliavimo ir rinkos ekonomikos sistemą.
Čia iškyla vidinis prieštaravimas. Kai vaikų gimdymas tampa finansinių paskatų objektu, šeima neišvengiamai iš dalies tampa biznio projektu. Motinystės kapitalas ir kitos išmokos, kaip demografinės politikos instrumentai, suteikia tėvystei ekonominio tikslingumo dimensiją. Šeima pradeda funkcionuoti pagal sąnaudų ir naudos logiką. Tai nereiškia, kad meilė kaip tokia išnyksta, bet ji tampa rentabilumo struktūros dalimi. Kaip sakoma, geriausia santuoka dėl naudos – tai santuoka dėl meiles. Tradicinė šeima šioje vietoje tampa sandoriu.
Erichas Fromas meilės jausmą kildino iš žmogaus poreikio įveikti savo prigimtinį vienišumą ir susilieti su kita vieniša siela. Tik kartu su priešingos lyties atstovu žmogus išreiškia savo tikrąją žmogiškąją esmę, tampa “visuotiniu žmogumi“. Bet kai vienu atveju meile lytiškai deindividualizuojama, o kitu – ekonomizuojama, tai ji tiesiog išvaroma iš šeimos ir pastaroji praranda žmogiškųjų jausmų prieglobsčio statusą.
Taigi, liberalizmą ir konservatizmą, nepaisant jų priešingybes, vienija bendras socialinis – ekonominis pagrindas: kapitalizmas. Liberalioji kapitalizmo versija griauna tradicines šeimos formas per atomizaciją ir individualizaciją, šeimyninius santykius transformuodama į lanksčias sutartis. Konservatyvioji gi versija, išsaugodama išorinę tradicijos formą, integruoja šeimą į ekonominį racionalumą, kur ji tampa funkciniu gyventojų reprodukcijos ir žmogiškojo kapitalo vienetu.
Abiem atvejais meilė – kaip iracionali, perteklinė, neapskaičiuojama emocija – yra slopinama arba bent jau marginalizuojama. Ji arba priklauso nuo laisvo pasirinkimo, kurį visada galima persvarstyti, arba yra apsupta paskatų ir normatyvinių lūkesčių sistemos. Abiem atvejais dominuoja funkcinio efektyvumo logika: vienu atveju – savirealizacijos efektyvumas; kitu – valstybės demografinis ir ekonominis stabilumas.
Tai veda prie paradoksalios išvados: liberalizmo ir konservatizmo diskusija apie šeimą yra ne kova dėl jos esmės, o konkurencija dėl priemonių ją įtraukti į kapitalistinę sistemą. Vienas kelias yra per laisvąją tapatybių rinką, kitas – per tradicijų ekonomizavimą. Tačiau abu yra pavaldūs kapitalistinių mainų, gamybos ir reprodukcijos logikai.
Jei priimsime šią perspektyvą, tikroji alternatyva slypi ne tarp liberalizmo ir konservatizmo, o už jų bendros ekonominės kapitalistinės paradigmos ribų. Šeimos klausimas tada tampa žmonių sąjungos formų, kurių negalima redukuoti iki sutarties, demografinės funkcijos ar verslo projekto, galimybės klausimu. Kitaip tariant, tai yra klausimas, ar šeima gali egzistuoti kaip vertybė, nepavaldi rinkai. Ar bet ji dar gali nepasiduoti totaliai komercializacijai ir išvengti situacijos, kai viskas perkama ir parduodama?
Čia ir slypi filosofinė problemos esmė: ne kuri ideologija geriausiai apsaugo šeimą, o ar įmanoma ją išvis išsaugoti pasaulyje, kuriame dominuoja universalus žmogiškumo ekvivalentas – pinigai.
