1973 m. rugsėjo 11 dieną Čilėje į valdžią po perversmo, palaikyto JAV spec-tarnybų, atėjo generolo Pinočeto vadovaujama fašistinė karinė chunta Tesietai išrinktas Čilės respublikos prezidentas – socialistas Salvadoras Allende iki paskutinių savo gyvenimo akimirkų liko ištikimas liaudžiai ir buvo nužudytas chuntos smogikų.
***
Paskutinė Čilės Respublikos prezidento Salvadoro Allende kalba per Magallanes radiją. 9:15. 1973 m. rugsėjo 11 d.
„Mano draugai, tai mano paskutinė proga kreiptis į jus. Karinės oro pajėgos subombardavo radijo stotis Portales ir Corporación. Mano žodžiuose nėra kartėlio, tik nusivylimas, ir tai bus moralinė bausmė tiems, kurie sulaužė savo priesaiką… Čilės kareiviams, ginkluotųjų pajėgų vadams, save pasiskelbusiam admirolui Merino, senjorui Mendozai, generolui, kuris vakar prisiekė ištikimybę vyriausybei, o šiandien pasiskelbė karabinerių generaliniu vadu. Viso to akivaizdoje turiu pasakyti darbininkams tik viena: aš neatsistatydinsiu. Atsidūręs šioje istorijos kryžkelėje, savo gyvybe sumokėsiu ištikimybę žmonėms. Ir esu tikras, kad sėklos, kurias pasėjome tūkstančių ir tūkstančių čiliečių garbingoje sąmonėje, nebegali būti sunaikintos.
Jie turi galią. Jie gali mus sunaikinti. Tačiau nei galia, nei nusikaltimas negali sustabdyti socialinių procesų. Istorija yra mūsų pusėje ir ją kuria tautos.
Mano tėvynės darbininkai! Dėkoju. už ištikimybę, kurią visada rodėte, už pasitikėjimą, kurį parodėte žmogui, kuris buvo tik gilių teisingumo siekių reiškėjas ir kuris, prisiekęs gerbti konstituciją ir įstatymus, tesėjo savo žodį. Šią lemiamą akimirką, paskutinį kartą, kai galiu į jus kreiptis, noriu, kad pasimokytumėte iš šios pamokos. Užsienio kapitalas, imperializmas, kartu su reakcija, sukūrė sąlygas, kuriomis ginkluotosios pajėgos sulaužė tradiciją, kurios joms išmokė Schneideris ir kurią rėmė Comandante Araya. Perversmininkai veikia tos visuomenės dalies naudai, kuri šiandien sėdi namuose ir laukia, kol užsienio rankos perduos jiems valdžią, kad jie galėtų toliau ginti savo pajamas ir privilegijas.
Pirmiausia kreipiuosi į paprastą mūsų krašto moterį, valstietę, kuri mumis tikėjo, darbininkę, kuri sunkiau dirbo, čilietę motiną, kuri žinojo, kad mes rūpinamės jos vaikais.
Kreipiuosi į jus, savo šalies specialistus, patriotus specialistus, tuos, kurie toliau dirbo nepaisydami klastingų profesinių sąjungų, gynusių privilegijas, kurios kapitalistinėje visuomenėje egzistuoja tik nedaugeliui, sabotažo.
Kreipiuosi į jaunimą, tuos, kurie daina atidavė savo entuziazmą ir kovinę dvasią.
Kreipiuosi į čilietį – darbininką, valstietį, intelektualą, tuos, kurie vis dar bus persekiojami… nes fašizmas mūsų šalyje veikė jau ilgą laiką, organizuodamas teroristinius išpuolius, sprogdindamas tiltus, nutraukdamas geležinkelio linijas, naikindamas naftotiekius ir dujotiekius, o tie, kurių pareiga buvo įsikišti ir padaryti tam galą, tylėjo. Istorija juos pasmerks.
Magalano radijas tikriausiai taip pat bus nutildytas, ir ramus mano balso metalas jūsų nepasieks. Tai nesvarbu. Jūs vis tiek jį girdėsite. Aš visada būsiu su jumis. Bent jau mano atminimas bus garbingo žmogaus, kuris sugebėjo ištikimai atsakyti į darbininkų lojalumą.
Žmonės privalo gintis, bet negali aukotis. Žmonės neturi leisti sau būti sunaikintiems, bet negali leisti sau būti pažemintiems.
Mano tėvynės darbininkai, aš tikiu Čile ir jos likimu. Kiti išgyvens šią tamsią ir karčią valandą, kai išdavystė sieks valdžios. Žinokite, kad diena jau netoli. …kai vėl atsivers platus kelias, kuriuo laisvi žmonės eis kurdami geresnę visuomenę.
Tegyvuoja Čilė! Tegyvuoja žmonės! Tegyvuoja darbininkai!
Tai mano paskutiniai žodžiai. Ir esu tikras, kad mano auka nebus veltui. Esu tikras, kad tai taps bent jau moraline pamoka ir bausme už išdavystę, bailumą ir klastingumą.“
SP vertimas
