Jaunų Lietuvos marksistų tarpe įsiplieskė teorinė diskusija. Jos objektas – dabartinio socialinio gyvenimo realijos ir revoliucinės kovos perspektyvos mūsų šalyje ir pasaulyje. Kas yra dabartinis proletariatas? Kaip jis pasikeitęs? Pridėtinės vertės bei išnaudojimo specifika dabartinėmis sąlygomis, darbininkiškos „aristokratijos“ ir „aristokratiškos“ darbininkijos pobūdis, ekonominės ir politinės klasinės kovos santykis, laikraščio „Kova“ misija bei tikslai – maždaug toks konkrečių diskutuojamų problemų ratas.
Pagrindinį diskusijos turinį galima pasiskaityti čia:
Visa diskusija (tikriausia bus ir jos pratęsimas) grindžiama gausia statistine medžiaga, apeliavimu į marksizmo teoriją bei metodologiją, marksizmo klasikų citatomis bei filosofiniais, politologiniais ir ekonominiais argumentais. Diskusija gana rimta, vykdoma aukštame teoriniame lygyje ir tai džiugina. Jaunoji marksistų karta – tai tikrai išsilavinę ir apsiskaitę žmonės, kurie savarankiškai ir motyvuotai gilinasi į marksistinę teoriją. Kaip sakė F. Engelsas, nuo tuo laiko, kai socializmas išsivystė iš utopijos į mokslą su jo ir elgtis dera kaip su mokslu, t. y. jį studijuoti.
Kita vertus, pačios polemikos bei feisbuko grupės „Marksizmas Lietuvoje“ komentarų tonas ir stilius kai kuriais atvejais primena V. Lenino polemiką su jo ideologinių priešininku K. Kautskiu. Reikia priminti, kad dabar visai kitas politinės kultūros tipas nei anais audringais revoliuciniais laikais ir be to V. Leninas vienaip polemizavo ir diskutavo su savo idėjiniais priešais ir kitaip su savo bendražygiais. Neišvengta polemikoje ir asmeniškumų, o gal ir užgautų ambicijų bei noro teoriškai pateisinti savo dalykišką neveiksnumą arba, atvirkščiai, podemonstruoti savo stipriąją pusę. Kaip pastebėjo vienas diskusijos dalyvių, yra toks „specifiškas inteligento tipažas“. Gal visa tai galima nurašyti jaunatviškam maksimalizmui ar asmenino charakterio bruožams. Bet, žinoma, tai esminis diskusijos trukumas.
Deja, gilumine marksistų tarpusavio polemikos yda – scholastiškas teoretizavimas bei teorinės veiklos suabsoliutinimas. Žinoma, reikalingas praktinis požiūris į teoriją ir teorinis požiūris į praktiką. Savo ruožtu materialistinis istorijos suvokimas teigia, kad: 1) galutinis bet kurios teorijos teisingumo/neteisingumo kriterijus yra ne kitos teorijos, o praktika; 2) pati praktika savo istorinėje bei socialinėje visumoje, o ne jos padriki, konjunktūriniai faktai ar fragmentai, formuoja pažintinį – mokslinį mąstymo turinį, struktūrą ir kryptingumą; 3) kadangi pati praktika nuolat keičiasi, ji negali suteikti absoliučios tiesos statuso jokiai teoriniai doktrinai ar postulatui; 4) praktika tai ne tik moterinė – daiktinė žmogaus veikla, bet ir jo dvasinio – pažintinio pasaulio ikomponavimas į šią veiklą bei jo vystymasis; 5) praktika – tai ne šiaip sau esama tikrovė, o žmonių siekiančių savo tikslų veikla, kurios pasėkoje išryškinamos tolimesnio vystymosi tendencijos, kurias turi numatyti ar prognozuoti tikra mokslinė teorija.
Vienu žodžiu, teorijos ir praktikos dialektikoje marksizmas visada akcentuoja praktikos primatą prieš teoriją. Praktika aukščiau teorijos – šis banalus postulatas tiesiogiai išplaukia iš dialektinio materializmo filosofijos. Kaip teigė marksizmo pradininkas, kiekvienas realus darbininkų judėjimo žingsnis svarbesnis nei tuzinas prograsmų. Tik praktiniai žingsniai parodo esamos teorijos silpnas ar stiprias vietas ir jos tolimesnio vystymosi kryptys. Statistika nieko neįrodo, ji tik iliustruoja tam tikrus teorinius teiginius. Viska įrodo tik praktika. Kapitalizmo vystymasį Rusijoje XX amžiaus pradžioje įrodė ne V. Leninas savo to paties pavadinimo teoriniame-statistiniame darbe (jis tik parodė tendenciją). Viska įrodė tik Rusijos revoliucija, kurios pats V. Leninas, deja, prieš keletą metų net nesitikėjo sulaukti. Kaip rašė J. W. Goethe: „Teorija, brolau, – sausa šaka, užtat gyvenimo vaisingas medis žydi“.
Dabartinėje praktinėje – propagandinėje marksistų veikloje būtina sujungti į vieną visumą ir orientuotą į tikslinę auditoriją veiksmą su labai konkrečiais teiginiais, ir plačią bei įvairiapusę kapitalistinės santvarkos kritiką, ir šiuolaikinės socializmo idėjos bei teorijos pristatymą visuomenei. Tik nereikia išradinėti dviratį. Mokslinio socializmo/komunizmo teorija jau yra. Jį išdėstyta atsigaunančio komunistų, socialistų ir darbo partijų judėjimo dokumentuose, įvairių teoretikų ir veikėju straipsniuose, kalbose bei pranešimuose. Yra ir LKP istorija, buvusių Lietuvos socialistų partijos bei Socialistinio liaudies fronto tam patirtis bei įdirbis su visais pliusais ir minusais. Jokio „plyno lauko“, kuriame reikėtu statyti kažkokią visiškai naują teorinę konstrukciją nėra. Problema tame ir buvo, kad nebuvo deramos praktinės veiklos. Reikia tik visa tai žinoti ir domėtis. Principas “nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“ galioja ir šio atveju. Šiai dienai trūksta tik kokio apibendrinančio pritaikyto Lietuvai ir Europos Sąjungai dokumento panašaus į K. Markso ir F. Engelso „Manifestą“. Gal mūsų marksistai – teoretikai ir galėtu užsiimti šio darbu? Intelekto prasme jie visiškai pajėgus jį atlikti. Tušti gi teoretizavimai su iš anksto užprogramuota išvada (kur geresnes sąlygos revoliuciniai kovai – Lietuvoje ar Indijoje?) įdomus tik kabinėtiniems teoretikams. Be to ir klasinio – revoliucinio potencialo problematikos suvedimas tik į materialinio pragyvenimo parametrus – tai naivokas ir pernelyg supaprastintas požiūris.
Teorinio pobūdžio diskusijos turėtu vykti teorinėse seminaruose, konferencijose bei specialiai tam skirtuose renginiuose ir leidiniuose. Be to ir pats toks teoretizavimas vietomis atrodo gana schematiškas. Trečiojo pasaulio šalyse dabartinio „proletariato“ struktūroje yra savo „darbininkiškoji“ aristokratija, o pirmojo pasaulio „darbininkiškos aristokratijos“ struktūroje yra ir savo „proletariatas“. Bet koks suabsoliutinimas šioje vietoje butu klaidingas. Deja, niekas netrukdo kokiam vietiniam „Če Gevarai“ važioti į kokią „periferinę“ Afrikos šalį ir daryti ten revoliuciją, kuri sudos „mirtiną smūgį“ globaliniam imperialistiniam „centrui“. Bet ar teoriškai ir praktiškai netikslingiau daryti rutininį politinį darbą savo namuose, nors jis kai kam gali atrodyti beprasmišku? Prasmę savo veiklai kiekvienas suteikia pats. O istorinį prasmingumą tegul vertina istorija.
SP Infocentras
