Socialistinio Liaudies Fronto(m) pareiškimas
Dabartinės Lietuvos problemos be viso kitko yra susietos ir su praeities įvykių antiistorinėmis interpretacijomis, jų konjunktūriniu politizavimu bei teisiniu kriminalizavimu. Tautos praeitis neturi kelti nesantaikos ir negali trukdyti šalies ateičiai. Bet tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu bus žinoma ir pateikiama visa tiesa, nepaisant kokia nemaloni ji bebūtų įvairioms dabartinėms politinėms jėgoms ir interesų grupėms.
Lietuvos socialistai jau senai kelia problemą, kad pokario įvykiai mūsų šalyje mažų mažiausiai negali būti vertinami vienareikšmiškai, o miškuose „partizanavę“ banditai laikomi didvyriais.Vadinamieji „partizanai“ iš tikrųjų nevykdė karinių operacijų prieš tarybinę kariuomenę. Jie nenuvertė nuo bėgių nė vieno „okupacinio“ traukinio. Jų smurtinė ginkluota veikla buvo nukreipta prieš niekuo dėtus civilius gyventojus, daugiausia valstiečius, bandžiusius šiaip taip išgyventi. „Partizanai“ žudė savo tėvynainius kolūkių pirmininkus, rajonų ir apylinkių administracijos darbuotojus, pavienius komjaunuolius ir komunistus. Žmonės buvo žudomi dėl įsitikinimų ir įbauginimo. Labai dažnai žudyta šeimomis. Iš viso Lietuvoje „partizanai“ nužudė virš 25 000 žmonių, iš kurių 5977 buvo moterys (tarp jų ir nėščios) ir 1051 vaikas, sušaudė apie 1200 šeimų.
Ši kraupi statistika mūsų valdančiojo elito yra nutylima, ir tuo pačiu yra nuolatos pučiamas mitologinis burbulas apie „didvyrišką ir pasiaukojančią pokario partizanų kovą už Lietuvos nepriklausomybę“. Jiems dabar statomi paminklai, jų vardais vadinamos mokyklos ir gatvės. Deja, „nemaloni“ tiesa kartas nuo karto prasiverža net ir oficiozinėje žiniasklaidoje. Štai 2018 m. balandžio 5 d. viename iš tokiu leidinių buvo pripažinta, kad 1947 metais Tauragės apskrityje „partizanai iš tikro išžudė niekuo dėtą 5 asmenų Lebrikų šeima“. Šios šeimos giminėms bei šio rajono gyventojams gerai žinomi ir šios šeimos žudikai, kurie iki šiol lieka nenubausti. Jiems net stovi paminklas, kurį žmonės vis apipilnėja dažais.
Visa tai, deja, nestebina, kadangi pokaryje „partizanavę“ žudikai ir atviri nacių kolaborantai Lietuvoje lieka nenubausti. Stebina tik minėto straipsnio iškreipta ir iš esmės pateisinanti „padaryta klaidą“ logika. Neva, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojas laiške Lebrikų artimųjų atsiprašė už tai, kad brutalaus nusikaltimo aukas įvardijo buvusias „stribais“ ir taip suklaidino parlamentarą Arvyda Anušauską, kuris savo ruožtu išpropagavo šią versiją, taip pateisindamas ir pati nusikaltimą. Atseit vis vien, kalti ne „partizanai“, o liaudies gynėjai – „stribai“.
Šioje vietoje Lietuvos socialistai dar kartą atkreipia visuomenės dėmesį į objektyvią istorinę tiesą. Kokia bebūtų valstybinė santvarka, visada yra valdžia – centrinė ir vietinė. Ir visada atsiranda žmonės, kurie užima, kad ir pavojui gresiant, tam tikrus nors ir menkus postus įvairiose valdžios struktūrose. Savo veikloje jie, kaip taisyklė, vadovaujasi tais įstatymais, kurie egzistuoja konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis. Lietuvoje pokario metais vyko masinės taikių žmonių žudynės. Tie, kas nesusitaikė su naujos santvarkos įsitvirtinimu, siekė bet kuriomis priemonėmis susigrąžinti prarastus turtus ir socialines pozicijas. Kai kurie naujosios santvarkos priešininkai buvo skatinami nacionalistinių įsitikinimų. Kai kas karo metais tiesiogiai kolaboravo su naciais ir buvo įsivėlę į masines žydų tautybės žmonių žudynes. Neapsieita be elementaraus keršto ir pavydo. Jų kovą lydėjo masė žiaurumų, sadizmo, beprasmio žudymo atvejų.
Natūralu, kad prieš tokį masinį terorą naujoji valdžia vykdė ginkluotą kovą ir jos ginkluotų liaudies gynėjų būrių iniciatyva rado atgarsį tarp gyventojų. Šie būriai kartu su tarybine vidaus kariuomene priešinosi beginklių gyventojų žudynėms. Dabar tų laikų visi ginkluoto antitarybinio pogrindžio dalyviai vadinami „partizanais“ ir „laisvės kovotojais“. Liaudies gynėjai – atvirkščiai, maišomi su purvais oficialiosios propagandos, kaltinami visais įmanomais nusikaltimais. Prieš juos, dabar jau garbaus amžiaus senukus, inicijuojami teisminiai procesai. Viso to pagrindas – konjunktūriškai politizuota tarptautinės teisės požiūriu „genocido“ sąvokos interpretacija, kurią sukonstravo mūsų politikai ir kuria vadovaujasi mūsų teismai, nors tarptautiniu mastu ši interpretacija yra pripažinta iš esmės klaidinga. Akivaizdu, kad panašūs teisminiai procesai prieštarauja Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsniui, pagal kurį niekas negali būti nuteistas už nusikaltimą, kuris jo padarymo metu nebuvo laikomas nusikaltimu pagal nacionalinę arba tarptautinę teisę.
Dar vienas dalykas, į kurį būtina atkreipti dėmesį – tai konservatorių iniciatyva priimtas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 170 2 straipsnis, kriminalizuojantis istorinių įvykių vertinimus. Nekalbant apie tai, kad toks straipsnis ženkliai apriboja žodžio bei informacijos laisvę, jis dar užkerta kelią ir rimtiems moksliniams tyrinėjimams, dėl kuo yra sunerimę ir Lietuvos intelektualai. „Ką turės daryti istorikas, atradęs faktus apie pokario partizanų kovų metu įvykdytus nusikaltimus civiliams gyventojams? Ar tokio fakto paskelbimas nebus laikomas nusikaltimu, o asmuo įkalinamas iki trejų metų? – pavyzdžiui, klausia istorikas D. Burba (Kova su šmeižtu, cenzūros įteisinimas arba kaip tyrinėsime Lietuvos istoriją? ).
Bet visgi nepaisant įsigalėjusios socialiniuose moksluose konjunktūros, istorinė tiesa vienaip ar kitaip prasimuša į visuomeninio gyvenimo paviršių. Apart aukščiau paminėto nusikaltimo Tauragės apskrityje atsiranda ir rimtų istorikų darbai (L. Truskos, P. Freidheimo, M. Pociaus), žurnalistų ir visuomenės veikėjų (P. Masilionio. M. Šiurnienės, B. Dilpšienės, L. Daktaraitytės ir kitų) prisiminimai bei eilinių piliečių paliudijimai, kuriuose argumentuotai ir faktiškai parodoma, kad Lietuvos antitarybinės rezistencijos branduolys buvo suformuotas nacistinių specialiųjų tarnybų pastangomis, kad „partizaninis pogrindis“ vykdė ir veiksmus, kuriuos galima laikyti karo nusikaltimais, kad kai kurie „partizanų“ veiksmai prilygintini tarptautinio terorizmo nusikaltimams.
Socialistinis Liaudies Frontas (marksistinis) dar kartą siūlo įkurti specialią komisiją, pakviečiant ekspertus iš užsienio, iš tarptautinių organizacijų, tam, kad būtų objektyviai ištirti ir įvertinti pokario metų nusikaltimai žmoniškumui. Tokia komisija privalo ištirti kiekvieną taikių gyventojų nužudymo pokario metais atvejį atskirai, kiekvieną tikro ar menamo „partizano“ biografiją individualiai. Šis objektyvus tyrimas šiandieniame kontekste yra būtinas, nes jis išsklaidytų daugelį per pastaruosius metus paskleistų mitų bei parodytų iki kokio lygio daugelio dabartinių „didvyrių“ munduras yra suterštas taikių Lietuvos žmonių krauju.
SLF (m) Valdyba
2018-04-09
