Buržuazinis ekonomikos mokslas atvirai pripažįsta darbo jėgos migraciją kaip ekonomikos plėtros veiksnį, prisidedantį prie „darbdaviams“ naudingos darbo rinkos formavimo ir racionalesnio darbo išteklių naudojimo. Pasaulyje šis reiškinys auga: anot JTO, per pastarąjį pusšimtį metų žmonių skaičius, dirbančių už savo šalies ribų, padvigubėjo.
Be tiesioginės ekonominės naudos gavimo buržuazija išmoko panaudoti darbo migracijos veiksnį ideologiniams poreikiams tenkinti. Įvairios nacionalistinės jėgos atvykusius darbuotojus pristato kaip priešą, kuris yra pasirengęs pirmiausia atimti darbus iš saviškių, o tada bandyti įvesti archajišką tvarką svetimoje šalyje.
Tokios ideologinės nuostatos skaldo darbuotojus. Samdomiems darbuotojams, kurie dar nėra pajėgūs sukurti organizuoto pasipriešinimo, atimamas pagrindinis kapitalistų spaudimo instrumentas. Reikia pasakyti, kad tokios ideologinės nuostatos oficialiai nepalaikomos, nors periodiškai politiniame lauke pasirodo dešinieji politikai ir organizacijos su antiemigrantiška retorika.
Antimigrantiškos visuomenės nuostatos, nors ir ne tiesiogiai, veikia darbo rinką taip, kad darbo kaina gali nukristi dar žemiau. Ir šiuo atveju, tai yra blogėjant darbuotojų padėčiai, žmonės kartais yra pasirengę parduoti savo darbą už pigesnę kainą Šiuo metu tiek tarp migrantų, tiek tarp vietinių darbininkų, skurstančiųjų nors ir dirbančių žmonių vis daugiau.
Atsigabendami darbo migrantus iš užsienio, verslo savininkai dažnai nerodo nerimo dėl to, kaip bus apgyvendinti atvykėliai, kaip jiems bus teikiamos sveikatos priežiūros, bankų paslaugos (tai svarbu – pinigai paprastai siunčiami šeimoms atgal į namus), bus ar yra kokių nors administracinių kliūčių žmonėms.
Nepakankama klasių kovos patirtis dar neprivedė darbo žmones prie visiško savo padėties suvokimo, artimiausios savo veiklos, tikslų ir poreikio pertvarkyti visą visuomenės santvarką supratimo. Deja, tuo pat metu aštrėja konkurencija, žmonės nukreipia savo energiją ne kovai su savo problemų šaknimis, tai yra su kapitalizmu, bet į kitus tos pačios srities darbuotojus, kurie yra dar labiau pažeidžiami teisine prasme. Net jei regione nepasirodo dešiniųjų ekstremistų su antiemigrantiniais šūkiais, labai dažnai vietos gyventojai priešiškai nusiteikę prieš įvairius emigrantus.
Tačiau yra ir visiškai kitokių pavyzdžių. Darbuotojai migrantai vis dažniau atsisako toleruoti darbdavių savivalę. Pastaruoju metu taip pat dažnai pasitaiko vietinių darbuotojų ir darbo migrantų bendrų protestinių veiksmų.
Šiomis sąlygomis kairiųjų, socialistinių ir komunistinių politinių organizacijų užduotis yra užkirsti kelią darbo žmonių susiskaldymui. Norint atremti kapitalistinį išnaudojimą ir kovoti už socializmą, būtina į darbo judėjimą įtraukti organizacinį aspektą. Reikalinga nustatyti visų darbuotojų veiksmų, susijusių su jų teisėmis, stebėseną, sudaryti žurnalistų ir teisininkų komandas, kurios teiktų informaciją ir teisinę pagalbą protestuojantiems darbuotojams.
Jau dabar reikia galvoti apie būsimas darbuotojų tarptautinės sąveikos formas. Galbūt tai bus vieningas darbininkų frontas, į kurį įeis tiek vietiniai, tiek atvykstantys darbuotojai, vienodomis sąlygomis kovojantys už savo ir visuomenės ateitį.
Viačeslavas Sychevas, Aleksejus Rusakovas (ištrauka iš straipsnio)
