Če Gevarai – 90

Legendinis revoliucionierius – marksistas Ernestas Gevara de la Serna gimė 1928 m. birželio 14 d. Argentinoje. Studijavo Buenos Airės medicinos mokykloje. 1955 m. liepą jis susitiko su Fideliu Castro ir nedelsdamas pritarė partizanų ketinimams nuversti Kubos diktatorių Batistą. 1958 m. rugsėjį triuškinant Batistą, Guevaros būriai suvaidino lemiamą vaidmenį (vėliau Guevara tai aprašė savo knygoje „Partizanų karas“).


Po revoliucijos pergalės Če Gevara tapo Kubos pramonės ministru. 1965 metais atvykęs į Boliviją, Guevara planavo čia suaktyvinti revoliucinį judėjimą, kuris išplistų po visą Lotynų Amerikos žemyną. 1967 m. spalio 8 d. sužeistą Guevarą paėmė į nelaisvę CŽV specbūrys. Kitą dieną (1967 m. spalio 9 d.) jis buvo nužudytas, o jo kūnas – paslėptas. Kaip jo mirties paliūdijimas jam buvo nukirstos rankų plaštakos. Če Gevaros kūnas surastas tik po tijų dešimtmečių. 1998 m. spalio 17 d. Ernestas Gevara ir 6 jo bendražygiai buvo iškilmingai palaidoti Kuboje, Santa-Klaros miesto Mauzoliejuje.

F. Kastro apie savo bendražygį yra pasakęs: „Jis buvo gėlė, nuskinta pirma laiko. Su pagarba ir dėkingumu lenkiu savo galvą išskirtiniam kariui“.

SLF (m) Infocentras

***

Ernestas Gevara: save atidavęs žmogus


Yra niekad nemirštančių asmenybių, kurios nustoja buvusios mirtingos ir neišvengiamai palieka istorijoje. Žmonės su mintimis, tvirtu charakteriu, aistra ir pasiaukojimu, išaukštinantys žmogiškąją prigimtį ir parodantys, kiek daug galime nuveikti mes, kaip rūšis. Tokia asmenybė buvo Ernestas Če Gevara de la Serna.

Ne atsitiktinumas, kad taip susiklostė jo gyvenimas. Visuomet lydėdavus astma padarė jį kovotoju. Jo tėvas priprato miegoti prie jo lovos atlošo, o Ernestas išmoko sukontroliuoti savo astmos priepuolius gulėdamas tėvui ant krūtinės.


Jis ne visuomet lankė mokyklą ir buvo mokęsis namuose. Tačiau jis išaugo savarankiškas ir ryžtingas. Sportavo ir studijavo mediciną. Knygose apie jo gyvenimą pažymima, kad jis eidavo į praktiką nors ir karščiuodamas, bet niekad jos nepraleisdavo ir nenustodavo dirbęs.


Ilgą laiką jis stebėjo ir kentėjo Lotynų Amerikos tikrovę. Jo kelionės po regioną padėjo jam įsisąmoninti, kurioje jis pusėje ir kokiems tikslams jam derėtų pašvęsti savo politinę mintį. Jis matė prezidento Jakobo Arbenzo Gvatemalos (1951-1954) nuvertimą, įvykdytą Centrinės Žvalgybos Valdybos (CŽV) organizuoto perversmo keliu. Jis susidomėjo revoliucija Paragvajuje ir, be kitų vietos šalių, lankėsi ir Bolivijoje. Meksikoje jis susipažino su kubiečių revoliucionieriais. Jis plaukė Granmos jachta ir išsilaipino saloje. Kovojo Siera Maestroje, kur tapo komendante. Jau tada jis buvo žinomas kaip Če, o kartu, jį pažinojusių liudijimu, kaip itin griežta drausme pasižymėjęs revoliucinis lyderis.

Jo motinai buvo trys sykius pranešta apie jo mirtį. „Tris kartus sulaukėme to paneigimo ir patikinančių žodžių. Per tuos du metus smarkiai pasenome. Kiekvieną kartą atsigaudavusi po žinios, kad jis vis dėlto gyvas, iš karto vėl imdavau nerimauti atminusi, kad žinios ateina lėtai.“


Tačiau partizanas išgyveno dar daug metų. Jis spėjo tapti ir Pramonės ministru, savanoriško darbo Kuboje skelbėju, ir ekonomikos žinovu, ir tėvu, ir politiku ir, pagaliau, pasaulinės kairės keitėju.


Jis gynė viską, ką manė esant teisingą ir sugebėjo vesti visus, kurie laikė jį lyderiu. Jis išvyko į Kongą, nes tą nacionalinio išsivadavimo karą laikė savu. Jo patirtys didžiai pasitarnavo ir revoliucinei kovai Bolivijoje, nors jam, nusprendusiam pašvęsti savo gyvenimą kitiems, ir šito tikriausiai nebūtų pakakę.


Šiandien, suėjus 90-čiai metų nuo jo gimimo, Ernestas Če Gevara yra ne šiaip paprastas 20-ojo amžiaus simbolis. Jis yra rašytojas, palikęs pasakojimus apie savo patirtis Lotynų Amerikoje ir pasaulyje. Jis yra ekonomistas, politikas, marksistas, sūnus, tėvas ir bičiulis. Jis yra žmogus, prisimenamas dėl savo idėjų, įsitikinimų ir internacionalizmo. Žmogus, kuriam gerbėjai paskyrę nesuskaitomas dainas ir eilėraščius. Jis – altruizmo įsikūnijimas, nes, kaip sakė Eduardas Galeano: „Jis niekad nepasilikdavo kažko sau ir niekad nieko neprašydavo. Gyventi, jo manymu, reiškia atiduoti save – ir jis save atidavė.“