Didžiojo Tėvynės karo metu Gėtės kūriniai nebuvo pašalinti iš jokios tarybinės bibliotekos. Nė vienas orkestras neišbraukė Wagnerio iš savo repertuaro. Ir šiandien Rusija neatmeta nei Taraso Ševčenkos, nei Lesios Ukrainkos. Niekas neatšaukia Tveno ar Dreiserio. Niekam neateitų į galvą išmesti O’Henry iš bibliotekų. Niekas niekada neatšauks Viljamo Šekspyro ar Oskaro Vaildo, nepaisant to, kad abu yra anglai, o vienas iš jų netgi homoseksualus.
Mes juos mylėjome, mylime ir mylėsime. Vertiname juos ne dėl jų tautybės, seksualinės orientacijos ar požiūrio į vergiją. Bet todėl, kad jie yra daugiau nei anglai ar amerikiečiai, daugiau nei kokių nors politinių pažiūrų šalininkai. Jie yra pasaulio paveldas. Ir mūsų taip pat. Priimdami pasaulio kultūros pavyzdžius, mes neskurdiname savosios, o ją praturtiname.
Atšaukdami Dostojevskį ar Čaikovskį, Vakarai nieko neatima iš Rusijos – tik iš savęs. Nes kalbame apie pasaulinį paveldą, prie kurio prisidėjo amerikiečiai, anglai, rusai ir daugelio kitų šalių atstovai. Tolstojui ir Bulgakovui nerūpi, kaip su jais elgiamasi Vakaruose.
Jų negalima sumenkinti ar pažeminti. Nes nemirtingiesiems nerūpi politiniai kivirčai. Jūs jų neatšaukiate, jūs panaikinate dalį didžios kultūros savyje. Ir Rusija niekada neatmes Šelly, Villono ar Selindžerio. Mes nesame idiotai.
