Sekmadienį Baltarusijoje vyko prezidento rinkimai. Paskelbus pirmuosius duomenis, pagal kuriuos rinkimus užtikrintai laimėjo dabartinis Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka (apie 80% rinkėjų balsų) Minske ir kituose Baltarusijos vietovėse kilo opozicijos organizuoti ir koordinuojami iš užsienio per socialinius tinklus (pirmiausia iš Lenkijos ir Čekijos) protestai. Internetas užpildytas įvairiais „feikais“ ir provokacinėmis rekomendacijomis.
„Kolektyviniai Vakarai“ nepripažino rinkimų „demokratiškumo“ ir grasina naujomis sankcijomis Baltarusijai. Į bendrą antibaltarusišką frontą įsijungė ir Lietuvos valdžia. Lietuvos užsienio reikalų ministerija paskelbė pareiškimą, kuriame teigiama, kad „rinkimai neatitiko Baltarusijos tarptautinių įsipareigojimų ir visuotinai pripažintų demokratinių standartų, nebuvo laisvi ir sąžiningi…Perteklinės jėgos panaudojimas prieš taikius demonstrantus yra griežtai smerktinas ir nepriimtinas“. Į Lietuva pabėgo ir Baltarusijos „opozicijos lyderė“ S. Tichanovskaja, kuri tikriausia pati nesuvokė į kokį negražų žaidimą ji buvo įvelta.
Tuo tarpu “taikus demonstrantai“ pradėjo naudoti prieš Baltarusijos milicininkus „Molotovo kokteilius“ bei traiškyti jos mašinomis. Kalbėdamas apie „perteklinės jėgos panaudojimą“ Lietuvos politinis elitas tarsi nežino kokie dalykai darosi dabar su taikiais protestais JAV miestuose arba neatsimena kaip buvo numalšinta taiki demonstracija prie Lietuvos Seimo 2009 m. sausio 16 d., kur buvo panaudotos ir ašarinės dujos, ir guminės kulkos. Užmirštos ir Ukrainos įvykių pamokos. Kokiems „demokratiniams standartams“ visai tai atitiko ar atitinka? Dvigubi buržuazinių politikų standartai jau nieko nebestebina.
Viskas Minske vyksta pagal Kijevo „Maidano“ scenarijų. Net ir instrukcijos panašios bei spalvotos revoliucijos technologijos ir metodikos beveik nepasikeitė. Tik yra vienas esminis skirtumas: Lukašenko – tai ne Janukovičius.
Baltarusija vienintelė iš buvusių sąjunginių respublikų nepasidavė kapitalistinės privatizacijos vajui, atsilaikė prieš laisvosios rinkos uraganą, neištirpo bendroje europietiškoje ekonominėje erdvėje, nepriėmė transnacionalinių korporacijų diktato, sukūrė savitą socialinį – ekonominį modelį, kuris remiasi buvusio tarybinio socialistinio ūkio privalumais. Baltarusijos Respublika išsaugojo savo istorinę atmintį bei nacionalines tradicijas, pagarbiai vertina ir saugo savo tarybinę praeitį ir paveldą. Ji nekapituliavo prieš taip vadinamas naujas „europietiškas“ vertybės. Nemaža dalimi visa tai siejama su prezidento A. Lukašenkos vardu.
Kita vertus, jis jau daugiau nei 25 metai vadovauja šaliai. Žmonės psichologiškai pavargsta nuo tokio ilgo autoritarinio vieno ir to paties žmogaus buvimo valdžioje. Pats A. Lukašenko pastebimai perdėm „užsižaidė“ su savo nuolatiniu laviravimu tarp įvairių „strateginių vektorių“. Susikaupė Baltarusijoje ir kitokios problemos…
Apie baltarusišką „Maidaną“ samprotauja kairiosios pakraipos Rusijos žurnalistas
Maksimas Ševčenko.
