Pasaulyje, Europoje ir Lietuvoje plečiasi antisisteminės nuotaikos. Mūsų šalyje per visą nepriklausomybės laikotarpį žmonės, berods, išmėgino visus galimus valdžios variantus – ir dešiniuosius, ir kairiuosius, ir centristinius, ir mišrius. Deja, sistema iš esmės nuo to nė kiek nepasikeitė. Todėl gyventojai emigruoja ar tiesiog degraduoja.
Valstybių išvalstybinimas, visuomenių desocializavimas ir žmonių nužmogėjimas tampa vyraujančiomis egzistuojančios globalinės socialinės sistemos tendencijomis. Dauguma prisitaiko. Kai kas pradeda kovoti. Visi šie procesai neišvengiamai veda į antisistemos užuomazgų atsiradimą.
„Antisistemos“ sąvokąį socialinių mokslų akiratį pirmasis įvedė ir apibūdino žinomas mokslininkas, garsių Rusijos poetų N. Gumiliovo ir A. Achmatovos sūnus L. Gumiliovas. Tiesa, jis taikė šią sąvokąetnosų evoliucijai, bet, mano galva, ją galima naudoti ir analizuojant socialinius-politinius procesus.
Antisistemų nereikia painioti tiesiog su kitomis sistemomis. Antisistema yra pačios sistemos produktas, jos potenciali sisteminė alternatyva. Antisistema – tai įvairiausių visuomeninių, politinių, kultūrinių, religinių ir kitokių organizacijų bei individualių veikėjų hibridinis rinkinys, kuris nukreiptas prieš pamatinę vienokiam ar kitokiam dominuojančiam socialiniam organizmui būdingą sisteminę tradiciją.Šios pamatinės tradicijos diskreditavimas, dominuojančios sistemos erozija, o vėliau ir transformacija ar sunaikinimas, – tai pagrindinis antisistemos tikslas.
Tas „vėlesnis“ tikslas – transformacija ar sunaikinimas – ir suformuoja antisistemos turinį bei jos struktūrą. Visu pirma, kiekvieną antisistemą galima sugraduoti į 2 pagrindinius lygmenis. Šia prasme galima net kalbėti apie dvejopus antisisteminius reiškinius kiekvienoje sistemoje – paviršutinišką kvazi-antisistemąir radikalią alter- antisistemą.
Reikalas tas, kad pati sistema sugeba mimikruoti ir įgauti įvairias modifikacijas. Šios modifikacijos atsiranda ne iš „geranoriškos“ sistemos valios. Jos gimsta nelengvoje kovoje su esama sistemine modifikacija. Todėl paviršiuje visa tai įgauna sistemos ir antisistemos tarpusavio kovos pavidalą. Nors iš tikrųjų „žūtbūtinė“ kova vyksta pačios sistemos viduje tarp įvairių jos modifikacijų, kvazi-antisisteminių ir sisteminių.
Žinoma, šioje kovoje vienaip ar kitaip dalyvauja ir alter-antisistema, kuri pradiniame etape objektyviai atlieka dažniausia antraeilį vaidmenį. Deja, jos dalyvavimas panašiose batalijose sudaro visuminį antisisteminės kovos vaizdinį ir to pasekmėje daug sudėtingesnis bei spalvingesnis atrodo visas vientisinis sistemos-antisistemos priešpriešos paveikslas. Antisistema su jos kvazi-antisisteminių ir alter-antisisteminių lygmenimis dar turi savo mikro-antisistemas,kurios priešpastatomos ir dominuojančiai motinineisistemai ir kai kuriais aspektais pačios antisistemos struktūriniams vienetams. Apart viso to, kiekvienas antisisteminis darinys turi, panašiai kaip ir sisteminis, savo poziciją ir opoziciją. Antisistemos diferenciacija į įvairius lygmenis ir mikrostruktūras tampa ypač akivaizdi tolimesnėje sistemos ir antisistemos priešpriešos eigoje.
Visi antisisteminės struktūros elementai turi skirtingą veikimo diapazoną ir jų strategija pirmiausia nukreipta į tradicinės kultūrinės sisteminės matricos devalvavimą. Iš nacionalinio lygmens jos pamažu globalizuojasi ir galų gale pretenduoja tapti nauja politine, teisine ir kultūrine sistemine realybe. Sistemų ir antisistemų tarpusavio kova, transformacijos ir integracijos vyksta nuolat, įvairiais pavidalais ir mastais.
Bet kuri antisistema savo pradžioje veikia kaip parazitinis organizmas. Jis susikuria sistemos gelmėse ir vystosi iš jos žmogiškų, materialinių ir idėjinių resursų. Ne visos antisistemos sėkmingai išgyvena formavimosi stadiją. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių ir svarbiausia nuo pačios sistemos gyvybingumo. Jeigu šis gyvybingumas jau išsisėmęs – tai antisistemos šansai išgyventi, kurį laiką sugyventi, o vėliau ir pergyventi esamą sistemą darosi pakankamai realūs. Kiekviena esama sistema – tai buvusi antisistema.
Antisistemos pagrindinė taktika – sociokultūrinio tradicinės sistemos identiteto niveliavimas, jossuvienodinimas su kitomis sistemomis ir su dominuojančiuglobaliniukontekstubei sisteminio ypatumo „paskandinimas“ bendroje pilkoje ir beveidėje aplinkoje. Tokiu būdusiekiama „sistemos išsisteminimo“, sistema praranda savo egzistavimo prasmę ir esmę. Šiam tikslui reikalinga tradicinių fundamentinių pasaulėžiūrinių sąvokų, kuriomis remiasi sistema, desokralizacija ir diversifikacija.Antisiteminėje kovoje tiesa ir melas traktuojami kaip manipuliaciniai reiškiniai, kuriuos kiekvienas individas gali pateisinti ir traktuoti lygiagrečiai, pritaikant jų eklektišką mišinį vienokiai ar kitokiai egzistencineisituacijai.
Antisistemos turi savo elitą ir „plebsą“. „Juodus“ darbus, susijusius su antisistemos virsmo sistema, antisisteminis elitas paveda atlikti „plebėjiškiems“ sluoksniams. Būtent jie griauna „pamatus“ ir ant valstybių, kultūrų, etnosų griuvėsių elitas paskui bando realizuoti savo „sistemiškai antisisteminį“ projektą.
Antisistemos formuojasi lėtai, evoliuciniu būdu, bet jų vystymasis gali įgauti ir staigų, revoliucinį pagreitį. Savo laiku užgimusi Anglijoje kapitalizmo antisistema po visos eilės buržuazinių revoliucijų Europoje įgavo globalinį mastą ir tapo gilumine dominuojančia pasauline sistema.
Kiekviena sistema sugeba mimikruoti nekeičiant savo esmės iki tam tikros ribos. Kapitalizmo sistemos atveju ši esminė riba – tai privati gamybos priemonių nuosavybė.Šiandien šios sistemos gelmėse matomai formuojasi nauji kvazi – antisisteminiai reiškiniai, kurie išdygo būtent ant bendro privačios nuosavybės fundamento.
Klasikinės sisteminės buržuazinės tradicinės vertybės (laisvoji rinka ir gamybinė-prekybinė verslininkystė, konservatyvus religingumas, politinis bei ideologinis pliuralizmas, monogamiškos šeimos tradicijos, parlamentinės demokratijos ir teisinės valstybės privalumai, žmogaus teisių ir žodžio laisvės prioritetai bei kt.) sparčiai nyksta ir jų vietą užima taip vadinamos naujos globalinės vertybės ir postmodernistinio kapitalizmo tradicijos – oligopolinė rinkos struktūra ir monopolijų bei finansinio kapitalo diktatas, politkoretiškas politikavimas, represyvinė tolerancija, politikos fašizavimo tendencija, feikinės informacijos laisvė, vadybinis spectarnybų siautėjimas, seksualinės lyčių transformacijos, kosmopolitinio pasaulinio elito susiformavimas ir t.t.
Šie kvazi- antisisteminiai reiškiniai šiandien įgauna sisteminius bruožus bei politinės kovos eigoje jau faktiškai užėmė buvusios klasikinio kapitalizmo sistemos pozicijas. Tokio pobūdžio antisisteminė politinė kova šiandien vyksta ir mūsuose, bet iš atvirkštinių – tradicinio kapitalizmo – pozicijų. Pirmose šios kovos gretose kol kas žengia aukščiau minėtas kvazi- antisistemos lygmuo, kuris siekia ne sistemos sunaikinimo, o regresinės transformacijos. Šįkvazi – antisisteminį lygmenį galima pavadinti „tautiniu“. Jis šiandien kovoja su valdžioje esančia globaline sistemos modifikacija. Jįsudarančios politinės jėgos ir individai – tai gana margas socialinis mišinys. „Tradicinis kapitalizmas su tautiniuveidu“ – šio antisistemos lygmens kredo.
Formuojasi Lietuvoje ir alter – antisistema, kuriągalima pavadinti „socialine“ir kurios tikslas būtent sistemos sunaikinimas. Giluminis esminis alter – antisistemos pobūdis išplaukia iš žmogaus prigimties. Pamatinis žmogaus bruožas, kurio dėka jis ir tapo žmogumi, – socialumas. Tik socializuotas žmogus vėliau suvokia save kaip kokios nors grupės (genderinės, etninės, religinės ar kitokios) atstovas. Alter – antisistemos lygmuo formuojasi įvairių marksizmo interpretacijų pagrindu ir jo spektras irgi gana platus – nuo ortodoksų iki modernistų. Pagrindinė alter-antisisteminių veikėjų problema – nesugebėjimas pritaikyti marksizmo metodologiją dabarties analizei bei dar neįsisąmoninta teorijos ir praktikos dialektika.Bet vis gi dauguma šio antisisteminio lygmens dalyvių bent suvokia, kad kapitalizmui kaip sistemai, kokiąmodifikaciją jis neįgautų(konservatyvią, liberaliąar tautinę, tradicinęar postmodernistinę) yra vienitelė antisisteminė alternatyva –socializmas.
Yra mūsuose ir visokiausių tarpinių ar maišytų antisisteminių reiškinių, kurios galima pavadinti mixs – antisistema.
Antisistemos lygmenų santykiai – tai priešingybių vienybės ir kovos santykiai. Ir „tautininkai“, ir „socialistai“, ir „mixseriai“ pradiniame kovos su sistema etape kai kuriais klausimais neišvengiamai turės veikti kaip sąjungininkai, bet jų esminiai ir giluminiai skirtumai laikui bėgant tik ryškės. Deja , „tautinė“ antisistema šiandien yra matomiausia visuose antisisteminiuose „mūšiuose“. Upės paviršiuje susikaupusios putos visada matomos geriau nei jų atsiradimo priežastis – povandeninės giluminės srovės.
Daugumąantisisteminių veikėjų dar vienija ir sistemos kritika iš moralės pozicijų. Tokia kritika gana paviršutiniška, ji apsiriboja daugiausia pasekmių ar paviršutiniškų priežasčių analize. Marksizmo klasikai panašią moralizuojančią istorinio proceso kritiką vadino antiistorine ir pateikė išsamią bei gilią tokios „kritiškos kritikos kritiką“.
Vyraujanti pasaulėjauta, kurios pagalba antisistema mobilizuoja ir konsoliduoja savo jėgas ir kuri būdinga visiems antisistemos virsmo sistemomis epochoms, – visuotinas nihilizmas ir apokaliptinės nuotaikos. Tokios nuotaikos neretai persiduoda ir į sistemos ideologinį bei politinį diskursą. Panašiai situacijai apibūdinti galima panaudoti dar vieną L. Gumiliovo terminą – chimera.Chimera – tai socialinis derinys, kuris atsiranda būtent virsmo zonoje ir kurioje antisistema tampa sistema bei bando savo „antisisteminį reikalą“ atlikti dar egzistuojančios sistemos sąskaita.
Šiandieninė Lietuva kaip tik ir tampa chimeriniu socialiniu organizmu. Chimera – laikinas sistemos ir antisistemos elementų mišinys, kovos tarp sisteminių ir kvazi- antisisteminių bei įvairių antisistemos lygmenų ir mikrostruktūrų tarpusavio priešpriešos laukas. Pati ši kova bei priešprieša turi chimerinį pabūdį, kadangi vieni jau pasiruošę pralaimėti, o kiti dar nepasiruošę laimėti.
Chimerinė sistemos ir kvazi- antisistemos priešprieša paviršiuje dažniausia įgauna elito ir liaudies priešpriešos formą. Liaudis šioje vietoje veikia kaip nediferencijuota į socialines grupes masė. Geriausiu atveju ji susluoksniuota pagal profesinę priklausomybę ir atskiros profesinės grupės priešpastatomos viena kitai.
Kita vertus, sistemos ir alter-antisistemos kova reikalauja pirmiausia socialinio – klasinio liaudies susigrupavimo ir savo grupinių ekonominių bei politinių interesų ir jų sąveikos suvokimo.
Mūsų sistemos elitas, kuris turi ir savo „hunveibiniškus“ smogiamuosius būrius, atstovauja globaliai „kvazi – antisisteminei sistemai“ su taip vadinamomis jau minėtomis „naujomis vertybėmis“. Kita vertus, „plebėjiškai – runkelinė“ liaudis irgi savo ruožtu turi vieną – kitą elitinį disidentą, atstovaujantį klasikinei kapitalistinei sisteminei tradicijai. Alter-antisistemos lygmenyje kol kas tokių nesimato. Šia prasme galima teigti, kad šiame etape sistemos ir antisistemos kova mūsuose – tai imitacinio pobūdžio „mūšis“. Deja, ir tokiose grumtynėse tenka susidurti su visai realiomis antisisteminėmis aukomis ir ciniškomis valdžios represijomis.
Kaip sako kariškiai, karas – niekas, svarbiausia – manevrai. Taip gaunasi dėl tos priežasties, kad pirmose kovos gretose kaunasi sistema ir kvazi-antisistema kaip sisteminės kapitalizmo modifikacijos.
Tokia „chimerinė“ situacija tenkina ir vienus ir kitus „kovotojus“, nes ir egzistuojanti „antisisteminė sistema“ ir su ja kovojanti „sisteminė antisistema“ Lietuvoje – tai dvi vieno medalio pusės.
Michailas Bugakovas
