Juodraštis (1) Politinis kalinys – „demokratų“ veidmainystės atspindys
Nei Edmundo Jakilaičio, nei jo laidų specialiai neseku. Bet kaip jau ne kartą yra buvę, pasižiūrėti eilinę jo „Politikos“ laidą mane paskatino naujas skandaliukas. O tai yra, iš pradžių „Delfi.lt“ perskaityta antraštė: „Andriukaitis Algirdą Paleckį vadina politiniu kaliniu“… Iškart susidomėjau, nors ypatingai ir nenustebau. „Nenustebau“, nes Vyteniui Povilui Andriukaičiui yra būdingi netipiški, kartais ir stačiai oficiozui neįtinkantys pasisakymai. Na, o susidomėjau, nes pagaliau kažkas iš Lietuvos visuomenės viršūnių nepabijojo imti ir pavadinti dalyką tikruoju vardu.
Taigi, per šį antradienį (2026 m. sausio 13 d.) išėjusią E. Jakilaičio laidą „Politika“, LSDP senbuvis pareplikavo, kad Algirdas Paleckis yra politinis kalinys ir, apskritai, kad pastarojo kalinimas – neteisingas ir nepamatuotas net tariamų „grėsmių valstybei“ požiūriu.
Pasižiūrėjau toliau. Ogi praėjus vos kelioms valandoms, jau pilna reakcijų.
REAKCIJOS: KASČIŪNAS IR SOCDEMAI
Esminė atrodytų Lauryno Kasčiūno remarka. Anot Kasčiūno, pavadindamas Paleckį „politiniu kaliniu“ ne bet kada, o dargi sausio 13 d. (tai yra, per 1991.01.13. įvykių metines!), Andriukaitis ne tik „paniekino“ Sausio 13-osios aukų atminimą, bet ir įvykdė „informacinį išpuolį prieš Lietuvą“. Tai seka kelios pusiau teisiniu žargonu parašytos pastraipėlės (jų čia necituosiu – norintys lai pasiskaito tiesioginį šaltinį). Na, o tekstui baigiantis pareikalaujama „kad Socialdemokratų partija nedelsdama ir aiškiai atsiribotų nuo šių pavojingų, Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams prieštaraujančių jos garbės pirmininko pareiškimų“…
Ir ką?..
Iškart pasirodė ir atitinkami LSDP lyderių pareiškimai. Tai yra, ir Palucką LSDP pirmininko poste pakeitusio Mindaugo Sinkevičiaus ir premjero poziciją iš jo perėmusios Ingos Ruginienės komentarai.
Štai ką parašė Sinkevičius:
„Pagrindo bet kokioms diskusijoms dėl Algirdo Paleckio statuso nėra.Tai asmuo, kuris Lietuvos teismo sprendimu yra pripažintas kaltu už pasikėsinimą šnipinėti Rusijos Federacijos naudai, vykdant jos žvalgybos nurodymus. A. Paleckis šiuo metu atlieka teisėtai paskirtą bausmę.“
Išties – nieko įdomaus: standartiškai pasmerkiamas Paleckis, o Kasčiūno užsipultasis Andriukaitis – netgi nepaminimas. Tiesiog trumpas komentaras pagal logiką „kam reikia – tas supras“.
Toliau turime Ruginienės žodį po jau šiandien įvykusios spaudos konferencijos. Užklausta žurnalistės, ką mananti apie V. P. Andriukaičio pasisakymą, Ruginienė sureagavo taip:
„Čia kaip… Pajuokausiu… Užtenka 2 valandom atitrūkti į kokį tai posėdį, ir ateini ir matai, kad už sienos gyvenimas pasikeitė, ir įvykiai pasikeitė… Aš nežinau… Man atrodo, kad… Net kartais, žinot, tam tikrų komentarų net nenoriu komentuoti… Tai jeigu mes pradėsime dabar svaidytis dar ir tokiais vertinimais, tai kuo mes skiriamės nuo Rusijos. Nu, man atrodo niekuo. Jeigu mes dar galvojame, kad demokratinė šalis, ES šalis, NATO aljanso narė turi politinių kalinių, kur aiškiai yra byla, ir aiškiai yra bylos medžiaga, na… tai tada net nežinau, kur mes link einam…“
Šis komentaras – kiek įdomesnis. Ir įdomesnis tuo, ką parodo tiek apie Ruginienę kaip atseit „demokratinę“ politikę asmeniškai, tiek apie „demokratinį“ Lietuvos politinį elitą, tiek apie atitinkamai „demokratinę“ Lietuvos valstybę apskritai.
Ką būtent? Sakyčiau, jis parodo „demokratų“ bei pačios jų „demokratijos“ veidmainystę. O gal net šizofreniją…
LABAI NEDEMOKRATIŠKA „DEMOKRATIJOS“ IR „DEMOKRATŲ“ VEIDMAINYSTĖ (ŠIZOFRENIJA)
Mandagumo dėlei, pavadinkime tai akį rėžiančiu prieštaravimu tarp teorijos ir praktikos.
Tai yra:
a) Teorija. Demokratinėse valstybėse politinių kalinių nėra, nes būti negali (vieninteliai „demokratijų“ kaliniai – kriminaliniai nusikaltėliai). Lietuva – demokratinė valstybė. Vadinasi, ir Lietuvoje nėra, nes negali būti, politinių kalinių;
b) Praktika. Visose valstybėse (ir demokratinėse, ir nedemokratinėse – nesvarbu) ir būta, ir esama tiek kriminalinių, tiek politinių nusikaltėlių. Atitinkamai, būta ir esama tiek kriminalinių, tiek politinių kalinių.
„Teorija“ šiuo atveju paprasta ir paremta, atrodytų, didžiai moraliu įsitikinimu, kad būtent „demokratija“, ir tiktai „demokratija“ užtikrinanti piliečiams minties, žodžio ir apskritai saviraiškos laisvę; na, o iš šitos laisvės juk turėtų sekti, kad joks asmuo (ar grupė) neturėtų susilaukti persekiojimų dėl tokios ar anokios nuomonės, dėl viešai skleidžiamos politinės ideologijos, religijos ir pan.
„Praktika“, tačiau, tokia, kad ta pati žodžio ir saviraiškos laisvė daugumoje valstybių vienaip arba kitaip įstatymiškai ribojama. Be abejo, taip yra kaimyninėje Rusijoje ir Baltarusijoje. Tačiau taip pat yra ir Lietuvoje (ir daugelyje ES valstybių). Pavyzdžiui, turime 170-2 BK straipsnį kuris už kitokį (nei oficialiai priimtas) požiūrį į XX amžiaus istorinius įvykius galima sulaukti ir baudų, ir iki dviejų metų kalėjimo[6]. Tačiau už šitą pažeidimą įkalintas asmuo lietuviškos teisėsaugos akivaizdoje būtų joks ne politkalinys, o tik dar vienas (net jei ir ekscentriškas) kriminalinis nusikaltėlis. Nei daugiau, nei mažiau – taip pat kaip kad žmogus, sakykime, TSRS laikais galėjęs kalėti už „antitarybinę agitaciją ir propagandą“[7]. Tai reiškia, kad iš esmės politinio pobūdžio veikos, jei tik per jas pažeidžiamas įstatymas, yra statomos į vieną gretą su kriminalinėmis (o atitinkamai, ir politiniai nusikaltėliai – į vieną gretą su kriminaliniais).
Antai, kone visame pasaulyje didžiai gerbtas, dabar jau a. a. Nelsonas Mandela (1918-2013) apertheido laikų Pietų Afrikoje kelis dešimtmečius sėdėjo kalėjime. Ir sėdėjo už labai konkrečius tuometės PAR įstatymų pažeidimus (ir netgi ne už žodinę režimo kritiką, bet už ginkluotą pasipriešinimą!). Bet kas gi šiandien drįstų lyginti Mandelą su tuo pačiu laiku kalėjusiais vagimis, aferistais, žmogžudžiais (žodžiu, kriminaliniais nusikaltėliais)?.. Aišku, jo būta politkalinio. Ir tai, kad jį įkalinusi valstybė tokiu jo nelaikė – šio fakto nekeičia.
Taigi, vien politinio pobūdžio veiksmų (kaip kad tam tikrų pasisakymų, organizacijų kūrimo ar pan.) kriminalizavimas – savaime problemiškas dalykas (ir ypatingai problemiškas, kai kalba apie „žodžio laisvę“ deklaruojančias demokratijas!).
Bet reikalas tas, kad kartais režimo priešininkai būna persekiojami net ne pagal tokius (politinio pobūdžio veiksmus kriminalizuojančius) įstatymus, o už nebūtus dalykus! Antai, žymieji 1937-1938 metų „šnipų“ teismai stalininėje TSRS arba pokarinis „makartizmas“ neva „demokratiškose“ Jungtinėse Valstijose. Ne išimtis ir šiuolaikinė Rusija. Ne išimtis ir, vėlgi, daugelis ES šalių. Tarp jų – Lietuva su tuo pačiu Paleckiu…
Mat pastarasis kali kaip Rusijos šnipas, nors realiai nieko „neprišnipinėjo“. Tai yra, net Aukščiausiojo Teismo verdikte Paleckio tariamas nusikaltimas perkvalifikuotas iš „šnipinėjimo“ į „rengimąsi šnipinėti“ Rusijos Federacijos naudai[9] (nekalbant jau apie tai, kokios trapios, siūlais susiūtos būta visos Paleckio bylos!). Kitaip tariant, „šnipinėjimas“ šiuo atveju, kaip ir visa byla – tik pretekstas. Esmė buvo Paleckį pasodinti. Nesvarbu už ką, ir nesvarbu kaip. Svarbu – pasodinti. Atskirti nuo visuomenės. Paženklinti kaip priešą, kaip atmatą. Kaip netikėlį. Ir tuo būdu prigąsdinti kitus, įspėjant: „Štai kas gali laukti ir tavęs jeigu, neduok dieve, nuspręsti eiti prieš valstybę…“
Ir tame – visiškai nieko ypatingo. Daug kur ir daryta, ir daroma panašiai. Tik čia, kalbant apie taip vadinamąją „demokratiją“, išryškėja savotiška šizofrenija (nes juk šizofrenija – tai radikalus asmens sąmonės skilimas): atseit, pas mus Lietuvoje demokratija, o kadangi demokratija – tai politkalinių nėra, nes (demokratijoje!) jų juk ir būti negali. Bet… Realybėje, jų vis dėlto yra (pavyzdžiui, greta Paleckio yra dar toksai istorijos entuziastas, irgi už tariamą „šnipinėjimą“ kalintis klaipėdietis Aleksejus Greičius)!
Šiame kontekste Ruginienė tepasielgė, kaip ir tegali pasielgti tikra vidutinybė (tai yra, „normalus“, kaip anoniminės sistemos užsuktas laikrodukas-biorobotukas veikiantis žmogus – miesčionis). Ji savo lūpomis išsakė, ji savo esybe atspindėjo tą oficiozinę „tiesą“, tą „generalinę liniją“, kurią priklauso pripažinti, ir kuria priklauso tikėti kiekvienam „padoriam“ Lietuvos Respublikos piliečiui. „Padoriam“ lietuviškam miesčioniui. Ji tą ir padarė. Nieko asmeniško – tiesiog ideologija (kaip kreivų veidrodžių rodomas atitinkamai kreivas tikrovės atspindys).
VEIDMAINYSTĘ – VEIDMAINIAMS (ŠIZOFRENIJĄ – ŠIZOFRENIKAMS)!
Ir kas iš to, paklausite?
Atminkime premjerės nuorodas į „demokratiją“ ir baisiąją, „nedemokratiškąją“ Rusiją! Reikalas tas, kad vien mintimi, jog Lietuvoje esama (ar netgi gali būti!) politkalinių, mes panašėjame į Rusiją! Kitaip tariant, mes privalome aklai tikėti šizofreniška dogma, kad prie „demokratijos“ politkalinių nėra, nes negali būti. O tai jau labai panašu į orvelišką „naujakalbę“, kur valdantieji ima jau ne tiktai cenzūruoti tai ką kalbame, bet reguliuoti netgi tai kaip kalbame, ir kaip galvojame.
Išties paradoksalu. Bet toks prieštaravimas tarp lozungų ir realybės, teorijos ir praktikos jau reiškia prarają. O praraja negali neiššaukti kritiškos minties. O kritiška mintis – protesto, gal netgi pasipriešinimo (kaip H. K. Anderseno pasakoje apie nuogąjį karalių). Tad tuo ir pasidžiaukime. Palikime veidmainystę – veidmainiams (ir šleževičiams, ir ruginienėms, ir visokiems kitokiems „demokratams“). Ir šizofreniją – šizofrenikams.
Na, o patys žiūrėkime drąsiai į tikrovę, kokia ji yra, ir toliau žingsniuokime tiesiu keliu. Tiesos keliu.
Kristoferis Voiška, 2026-01-14
***
Įš kur atsirado A. Paleckio byla
Sisteminukai nustebo, kai socialdemokratas Vytenis Andriukaitis pareiškė, jog Algirdas Paleckis yra politinis kalinys. Kas yra tiesa kurią sąžiningesni ir adekvatesni žmonės seniai supranta.
Ta proga verta prisiminti iš kur atsirado A. Paleckio byla, kaip ji vyko bei kodėl jį reikėjo izoliuoti nuo politinės veiklos.
Lietuvoje yra politinių kalinių. Galim tik pasidžiaugti, jog vienas iš jų greit bus laisvėje.
